¹ Ištarmė apie Regėjimo slėnį. Kas gi nutiko,

kad visas sulipai ant stogų,

² triukšmingasis, gyvasis,

džiaugsmu netveriąs mieste?

Tavo žuvusieji ­ ne kalavijo nukirsti,

ne kovoje kritę.

³ Tavo vadai visi drauge pasitraukė, pabėgo toli;

visi išlikusieji buvo paimti nelaisvėn,

nepaleidę nė strėlės, paimti nelaisvėn.

⁴ Todėl sakau:

„Palikite mane, kad galėčiau raudoti;

nebrukite man paguodos dėl dukters, mano tautos, žūties.“

⁵ Tai siaubo, pralaimėjimo ir sąmyšio metas

Regėjimo slėnyje;

jis iš Viešpaties, Galybių DIEVO. Mūsų miesto sienos pralaužtos,

pagalbos šauksmai aidi tarp kalvų.

⁶ Elamas griebiasi strėlinių,

Aramas kinkosi žirgus, ir

Kyras traukiasi iš įmautės skydus.

⁷ Derlingieji tavo slėniai pilni vežimų,

prieš tavo vartus išrikiuoti raiteliai,

⁸ Judo gynyba pralaužta.

Tą dieną patikrinote ginklus Miško rūmų ginklinėje, ⁹ pamatėte, kiek daug plyšių Dovydo miesto sienose, ir sutelkėte žemutinio tvenkinio vandenis. ¹⁰ Paskui, apžiūrėję namus Jeruzalėje, kai kuriuos nugriovėte miesto sienoms lopyti, ¹¹ ir miesto viduje įtaisėte vandens talpyklą senojo tvenkinio vandeniui telkti. Bet jūs nekreipėte dėmesio į miesto Statytoją, nepaisėte to, kuris jį seniai pastatė.

¹² Tą dieną Viešpats, Galybių DIEVAS, kreipėsi į jus,

šaukdamas verkti ir liūdėti,

nusiskusti galvas ir vilkėti ašutines.

¹³ Bet žiūrėkite! Linksmybė ir džiaugsmas!

Skerdžiate jaučius ir pjaunate avis,

valgote mėsą ir geriate vyną:

„Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“

¹⁴ Paties Galybių VIEŠPATIES man apreikšta:

„Ši kaltė ligi mirties nebus jiems atleista!“

Tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis.

Šebna ir Eljakimas

¹⁵ Viešpats, Galybių DIEVAS, tarė:

„Kelkis ir eik pas aną pareigūną,

pas rūmų prievaizdą Šebną,

¹⁶ kuris aukštai išsikirsdino sau kapą,

išsiskobė uoloje būstą, ir sakyk:

‘Ką tu čia darai ir kas toks esi,

kad kapą čia sau išsikirsdinai? ¹⁷ VIEŠPATS tave greitai nusvies žemyn,

mirtingasis žmogau!

Jis suspaus tave į gniužulą,

¹⁸ į gniūžtę suvolios tave

ir tarsi kamuolį nusvies į platų kraštą,

kad ten pražūtum

tu ir vežimai, kuriais didžiuojiesi,

tavo valdovo namų gėdai!’

¹⁹ Išvarysiu tave iš užimamos vietos,

atleisiu tave iš tarnybos.

²⁰ Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų,

²¹ apvilksiu jį tavo drabužiais,

apjuosiu tavo juosta,

į jo rankas perduosiu tavo valdžią,

idant jis būtų

lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams.

²² Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą:

kai jis atrakins, niekas negalės uždaryti,

o kai užrakins, niekas negalės atidaryti.

²³ Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą,

kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai.

²⁴ Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė,

pakibs ant jo palikuonys ir giminės;

jie kybos, kaip kybo ant stulpo visokie indai ­

mažučiai ir puošnios taurės bei prasti ąsočiai.

²⁵ Tą dieną, ­ tai Galybių VIEŠPATIES žodis, ­ į tvirtą vietą

įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir

pargrius, ir subyrės visa ant jo kybojusi našta.“ Taip VIEŠPATS pasakė!

¹ Ištarmė apie Tyrą. Taršišo laivai, vaitokite,

nes jūsų uostas sugriautas!

Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.

² Nutilkite, pajūrio gyventojai,

Sidono pirkliai,

kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą

³ ir skrodė vandenis plačius!

Jums pajamas teikė Nilo pjūties derlius ­

Šihoro grūdai;

jūs pardavinėjote juos tautoms.

⁴ Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje,

nes jūra sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo,

negimdžiau, sūnų neauginau, dukterų neauklėjau.“

⁵ Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą,

bus pritrenkti iš baimės.

⁶ Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai!

Kelkitės į Taršišą!

⁷ Ar tai jūsų puikusis miestas,

senų senovėje įkurtas?

Ar tai

jo kojos vedė į tolimas šalis

įkurti savo nausėdijų?

⁸ Kas šitaip lėmė Tyrui, karūnų dalytojui,

kurio pirkliai lyg valdovai,

o verteivos lyg žemės didžiūnai?

⁹ Galybių VIEŠPATS lėmė,

kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas,

pažemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.

¹⁰ Plauk į savo kraštą, Taršišo laive;

nebėra tau uosto.

¹¹ VIEŠPATS ištiesė savo ranką virš marių,

išgąsdino karalystes ir paliepė,

kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.

¹² Ir tarė jis: „Nebedžiūgausi daugiau,

mergele, Sidono dukterie; tu patekai priespaudon.

Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą,

ramybės ir ten tau nebus.

¹³ Chaldėja, o ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo

Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Chaldėjai

statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro

rūmus ir pavertė miestą griuvėsiais.

¹⁴ Taršišo laivai, vaitokite,

nes jūsų uostas sunaikintas!

¹⁵ Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, kiek tveria karaliaus amžius. Pasibaigus septyniasdešimt metų, Tyrui bus taip, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:

¹⁶ Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta!

Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas,

kad jie galėtų tave prisiminti.

¹⁷ Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir ištvirkaus su visomis žemės karalystėmis. ¹⁸ Bet jo prekės ir kekšavimo uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus atiduodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES Artumoje, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.

¹ Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro ją dyką,

apverčia aukštyn kojomis

ir išblaško jos gyventojus.

² Ir bus kaip liaudžiai, taip ir kunigui,

kaip tarnui, taip ir šeimininkui,

kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui,

kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei,

kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui,

kaip skolintojui, taip ir skolininkui.

³ Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota,

nes taip nusprendė VIEŠPATS.

⁴ Kraštas liūdi ir vysta,

pasaulis nuleido galvą ir nyksta;

geriausi tautos žmonės krinta prapultin.

⁵ Žemė suteršta joje gyvenančiųjų,

nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus,

sulaužė amžinąją Sandorą.

⁶ Todėl ryja žemę prakeiksmas,

jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes.

Todėl jie blykšta iš baimės,

ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis.

⁷ Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta; kam džiūgavo širdis, tas dabar dūsauja.

⁸ Smagus būgnų dundesys paliovė,

lėbautojų triukšmas nuščiuvo,

žavintys arfos garsai nutilo.

⁹ Nutilo linksmosios dainos prie vyno;

girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu.

¹⁰ Sąmyšio miestas ­ griuvėsiai;

namų durys visur užsklęstos,

kad kas neįeitų į vidų.

¹¹ Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno;

džiaugsmas dingo, linksmybės paliko kraštą.

¹² Iš miesto liko vien griuvėsių krūva;

jo vartai išgriauti ir apleisti.

¹³ Žemė ir tautos atrodo

kaip alyvmedis alyvų derlių nukrėtus,

kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus.

¹⁴ Šie pakelia balsą,

džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę.

¹⁵ Iš vakarų jie krykštauja,

rytuose jie džiūgauja,

pamariuose jie šlovina VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardą.

¹⁶ Nuo žemės pakraščių girdime juos giedant:

„Tebūna šlovė Teisiajam!“

Bet aš tariau: „Galas man! Galas man!

Ak, vargas man!

Išdavikai nesiliauja išdavinėti.

Išdavikai klastingai išdavė!

¹⁷ Siaubas, duobė, pinklės laukia jūsų,

žemės gyventojai!

¹⁸ Kas nuo siaubo bėgs, tas duobėn įpuls;

kas iš duobės išlips, tas į pinkles įsipainios,

nes dangaus langai aukštai bus atidaryti,

ir žemės pamatai sudrebės.

¹⁹ Žemė aižės ir skeldės,

žemė plyš ir krūpčios,

žemė siūbuote siūbuos.

²⁰ Žemė kaip girta svyruos,

kaip sargo pašiūrė sverdės.

Jos nuodėmės ją slegia;

ji parpuls po jų našta

ir nepajėgs atsikelti.“

²¹ Tą dieną VIEŠPATS nubaus Galybes dangaus skliaute,

o žemės karalius ­ žemėje.

²² Jie bus suvaryti į krūvą

tarsi belaisviai duobėje.

Jie bus uždaryti kalėjime

ir po ilgo laiko gaus bausmę.

²³ Tada mėnulis paraus, saulė susigės,

nes Galybių VIEŠPATS

ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus

šlovingas tarp savo seniūnų.