¹ Štai VIEŠPATS niokoja žemę ir daro ją dyką,

apverčia aukštyn kojomis

ir išblaško jos gyventojus.

² Ir bus kaip liaudžiai, taip ir kunigui,

kaip tarnui, taip ir šeimininkui,

kaip pirkėjui, taip ir pardavėjui,

kaip tarnaitei, taip ir jos šeimininkei,

kaip paskolos davėjui, taip ir jos ėmėjui,

kaip skolintojui, taip ir skolininkui.

³ Žemė bus siaubte nusiaubta ir niokote nuniokota,

nes taip nusprendė VIEŠPATS.

⁴ Kraštas liūdi ir vysta,

pasaulis nuleido galvą ir nyksta;

geriausi tautos žmonės krinta prapultin.

⁵ Žemė suteršta joje gyvenančiųjų,

nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus,

sulaužė amžinąją Sandorą.

⁶ Todėl ryja žemę prakeiksmas,

jos gyventojai kenčia bausmę už savo kaltes.

Todėl jie blykšta iš baimės,

ir gyvų žmonių liks tik nedaugelis.

⁷ Vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta; kam džiūgavo širdis, tas dabar dūsauja.

⁸ Smagus būgnų dundesys paliovė,

lėbautojų triukšmas nuščiuvo,

žavintys arfos garsai nutilo.

⁹ Nutilo linksmosios dainos prie vyno;

girtuokliai bjaurisi svaigiuoju gėrimu.

¹⁰ Sąmyšio miestas ­ griuvėsiai;

namų durys visur užsklęstos,

kad kas neįeitų į vidų.

¹¹ Rėkaujama gatvėse, kad nebėra vyno;

džiaugsmas dingo, linksmybės paliko kraštą.

¹² Iš miesto liko vien griuvėsių krūva;

jo vartai išgriauti ir apleisti.

¹³ Žemė ir tautos atrodo

kaip alyvmedis alyvų derlių nukrėtus,

kaip išrankos vynuogių derlių nuėmus.

¹⁴ Šie^[i1] pakelia balsą,

džiugiai skelbia VIEŠPATIES didybę.

¹⁵ Iš vakarų jie krykštauja,

rytuose jie džiūgauja,

pamariuose jie šlovina VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, vardą.

¹⁶ Nuo žemės pakraščių girdime juos giedant:

„Tebūna šlovė Teisiajam!“

Bet aš tariau: „Galas man! Galas man!

Ak, vargas man!

Išdavikai nesiliauja išdavinėti.

Išdavikai klastingai išdavė!

¹⁷ Siaubas, duobė, pinklės laukia jūsų,

žemės gyventojai!

¹⁸ Kas nuo siaubo bėgs, tas duobėn įpuls;

kas iš duobės išlips, tas į pinkles įsipainios,

nes dangaus langai aukštai bus atidaryti,

ir žemės pamatai sudrebės.

¹⁹ Žemė aižės ir skeldės,

žemė plyš ir krūpčios,

žemė siūbuote siūbuos.

²⁰ Žemė kaip girta svyruos,

kaip sargo pašiūrė sverdės.

Jos nuodėmės ją slegia;

ji parpuls po jų našta

ir nepajėgs atsikelti.“

²¹ Tą dieną VIEŠPATS nubaus Galybes dangaus skliaute,

o žemės karalius ­ žemėje.

²² Jie bus suvaryti į krūvą

tarsi belaisviai duobėje.

Jie bus uždaryti kalėjime

ir po ilgo laiko gaus bausmę.

²³ Tada mėnulis paraus, saulė susigės,

nes Galybių VIEŠPATS

ant Siono kalno ir Jeruzalėje viešpataus

šlovingas tarp savo seniūnų.