¹ Ištarmė apie Tyrą. Taršišo laivai, vaitokite,

nes jūsų uostas sugriautas!

Tą žinią gavo jie iš Kitimų krašto grįždami.

² Nutilkite, pajūrio gyventojai,

Sidono pirkliai,

kurių įgaliotiniai perplaukė jūrą

³ ir skrodė vandenis plačius!

Jums pajamas teikė Nilo pjūties derlius ­

Šihoro^[i1] grūdai;

jūs pardavinėjote juos tautoms.

⁴ Susigėsk, Sidone, tvirtove jūroje,

nes jūra sako: „Aš nesiraičiau iš skausmo,

negimdžiau, sūnų neauginau, dukterų neauklėjau.“

⁵ Net egiptiečiai, išgirdę apie Tyro likimą,

bus pritrenkti iš baimės.

⁶ Vaitokite iš širdgėlos, pajūrio gyventojai!

Kelkitės į Taršišą!

⁷ Ar tai jūsų puikusis miestas,

senų senovėje įkurtas?

Ar tai

jo kojos vedė į tolimas šalis

įkurti savo nausėdijų?

⁸ Kas šitaip lėmė Tyrui, karūnų dalytojui,

kurio pirkliai lyg valdovai,

o verteivos lyg žemės didžiūnai?

⁹ Galybių VIEŠPATS lėmė,

kad būtų sugėdintas visas jo išpuikimas,

pažemintas visų žemės didžiūnų išdidumas.

¹⁰ Plauk į savo kraštą, Taršišo laive;

nebėra tau uosto.

¹¹ VIEŠPATS ištiesė savo ranką virš marių,

išgąsdino karalystes ir paliepė,

kad būtų sugriautos Kanaano tvirtovės.

¹² Ir tarė jis: „Nebedžiūgausi daugiau,

mergele, Sidono dukterie; tu patekai priespaudon.

Nors pakiltum ir nukeliautum į Kitimų kraštą,

ramybės ir ten tau nebus.

¹³ Chaldėja, o ne Asirija buvo ta tauta, kuri užsimojo

Sidoną paversti dykumos žvėrių buveine. Chaldėjai

statydinosi apsiausties bokštus, nugriovė Tyro

rūmus ir pavertė miestą griuvėsiais.

¹⁴ Taršišo laivai, vaitokite,

nes jūsų uostas sunaikintas!

¹⁵ Nuo tos dienos Tyras bus užmirštas septyniasdešimt metų, kiek tveria karaliaus amžius. Pasibaigus septyniasdešimt metų, Tyrui bus taip, kaip giesmėje giedama apie patvirkėlę:

¹⁶ Imk arfą, valkiokis po miestą, kekše užmiršta!

Gražiai skambink, išdainuok visas savo dainas,

kad jie galėtų tave prisiminti.

¹⁷ Ateityje, po septyniasdešimties metų, VIEŠPATS aplankys Tyrą. Šis vėlei imsis kekšės amato ir ištvirkaus su visomis žemės karalystėmis. ¹⁸ Bet jo prekės ir kekšavimo uždarbis priklausys VIEŠPAČIUI kaip šventos atnašos. Jos nebus kraunamos į sandėlius ar taupomos, bet bus atiduodamos tiems, kurie gyvena VIEŠPATIES Artumoje, kad jie turėtų sočiai pavalgyti ir puošniai apsirengti.