¹ [Jis:] Atėjau į savo sodą,

seserie sužadėtine,

prisirenku miros ir kvepalų,

valgau korį su medumi,

geriu vyną su pienu.

[Choras:] Valgykite, bičiuliai, gerkite!

Svaikite iš meilės!

² [Ji:] Aš miegojau, bet mano širdis budėjo.

Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi!

„Įleisk mane, mano seserie, mano meile,

mano balande, mano tobuloji!

Juk mano galva permirkusi nuo rasos,

o garbanos ­ nuo nakties miglos.“

³ Buvau jau nusirengusi;

kaip apsirengti man iš naujo?

Buvau jau kojas nusiplovusi;

kaip man jas vėl purvinti?

⁴ Mano mylimasis įkišo ranką pro velkės skylę,

ir aš suvirpėjau, kad jis arti.

⁵ Atsikėliau atidaryti savo mylimajam,

lašant nuo rankų mirai,

varvant nuo pirštų geriausiai mirai

ant velkės rankenos.

⁶ Atidariau savo mylimajam,

bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs.

Apmiriau, kad jis nuėjo!

Ieškojau, bet negalėjau rasti;

šaukiau, bet jis neatsišaukė.

⁷ Užtiko mane panaktiniai,

apeidami miestą;

jie sumušė, sužeidė mane,

atėmė mano skraistę tie sienų panaktiniai!

⁸ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys!

Jeigu sutiksite mano mylimąjį,

pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.

⁹ [Choras:] Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,

o gražiausioji iš moterų?

Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,

kad tu mus taip prisaikdini?

¹⁰ [Ji:] Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs;

jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.

¹¹ Jo galva ­ gryno aukso,

plaukai garbanoti,

juodi kaip varnas.

¹² Jo akys ­ kaip

prie tekančio vandens balandžiai,

besipliuškenantys pursluose,

tupintys ant šaltinio krašto.

¹³ Jo skruostai ­ tarsi kvepalų lysvės,

skleidžiančios kvapus.

Jo lūpos ­ kaip lelijos,

iš kurių srūva mira.

¹⁴ Jo rankos ­ kaip aukso lazdos,

nusagstytos brangakmeniais.

Jo liemuo ­ tarsi iš dramblio kaulo,

išdabinto safyrais.

¹⁵ Jo kojos ­ alebastro stulpai,

pastatyti ant stovų iš gryno aukso.

Jis toks didingas kaip Libanas

ir dailus tarsi jo kedras.

¹⁶ Jo žodžiai ­ saldybė,

ir visas jis ­ malonumas!

O Jeruzalės dukterys,

toks mano mylimasis,

toks mano numylėtinis!

¹ [Choras:] Kur nuėjo tavo mylimasis,

o gražiausioji iš moterų?

Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis,

kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?

² [Ji:] Mano mylimasis nusileido į savo sodą,

prie kvapiųjų augalų lysvių,

ganyti kaimenės soduose

ir pasiskinti lelijų.

³ Aš ­ mano mylimojo,

o mano mylimasis ­ mano.

Jis ganosi tarp lelijų.

⁴ [Jis:] Mano meile, tu graži kaip Tirca,

daili kaip Jeruzalė,

pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis.

⁵ Nugręžk savo akis nuo manęs,

nes jos mane gniuždo!

Tavo garbanos plasta tarsi kaimenė ožkų,

besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.

⁶ Tavo dantys kaip kaimenė avių,

lipančių iš maudyklos.

Kiekviena jų turi po dvynę,

nė vienos nėra vienišos.

⁷ Tavo skruostai kaip dvi granato pusės,

slepiamos šydo.

⁸ Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių

ir merginų be skaičiaus.

⁹ Tik viena ji ­ mano balandė,

mano tobuloji,

tik viena ji ­ motinos numylėtinė,

džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė.

Merginos matė ją ir gyrė;

ir karalienės, ir sugulovės kėlė ją į padanges.

¹⁰ [Choras:] Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tartum saulė,

pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

¹¹ [Ji:] Nusileidau į riešutmedžių giraitę

slėnio žiedų pamatyti,

pažiūrėti, ar vynmedžiai jau išsprogę,

ar granatmedžiai jau pražydę.

¹² Nė nepajutau, kaip mano troškimas įkėlė mane

į vežimą šalia mano didžiūno.

¹ [Choras:] Sukis, sukis, mergaite

iš Šulamo!

Sukis, sukis,

kad galėtume į tave pasižiūrėti!

[Jis:] Kodėl norite pasižiūrėti į Šulamo mergaitę,

šokančią tarp dviejų šokėjų eilių?

² [Choras:] Kokios grakščios tavo kojos, apautos sandalais,

didžiūno dukterie!

Tavo dailios šlaunys ­ tarsi brangakmeniai,

meistro rankų darbas.

³ Tavo klonis ­ tarsi apvali taurė,

visuomet kupina vyno.

Tavo liemuo ­ tarsi kviečių pėdas,

apkaišytas lelijomis.

⁴ Tavo krūtys ­ tarsi du stirniukai,

gazelės dvyniai.

⁵ Tavo kaklas ­ tarsi dramblio kaulo bokštas.

Tavo akys ­ tarsi Hešbono tvenkiniai

prie Bat Rabimo vartų.

Tavo nosis ­ tarsi Libano bokštas,

žvelgiantis Damasko link.

⁶ Tavo galva iškili kaip Karmelis,

tavo plaukų sruogos ­ tarsi purpuras;

jų kasos karalių padaro belaisvį.

⁷ [Jis:] Kokia tu graži, kokia maloni!

O meile, mano džiaugsme!

⁸ Esi daili kaip palmė,

o tavo krūtys kaip kekės.

⁹ Tariau: „Įlipsiu į palmę,

įsitversiu į jos šakas.“

Tebūna tavo krūtys kaip vynuogių kekės,

tavo alsavimas tarsi obuolių dvelkimas,

¹⁰ o tavo lūpos kaip geriausias vynas!

[Ji:] Teteka vynas švelniai~ mano mylimajam,

srovendamas pro lūpas ir dantis!

¹¹ Aš priklausau mylimajam,

ir jis manęs geidžia.

¹² Eikš, mano mylimasis, skubėkime į laukus,

apsinakvokime kaime!

¹³ Eikime anksti į vynuogynus,

pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogę,

ar jų žiedai jau užsimezgę,

ar granatmedžiai jau pražydę.

Ten savo meilę tau dovanosiu.

¹⁴ Mandragora jau kvepia,

geriausi vaisiai ­ prie mūsų durų;

tau juos išsaugojau, mano mylimasis,

šviežius ir džiovintus.

¹ O kad tu būtum man kaip brolis,

žindęs mano motinos krūtis!

Sutikusi tave lauke, išbučiuočiau,

ir niekas man nepriekaištautų.

² Vesčiausi tave,

parsivesčiau į savo motinos namus,

į kambarį tos, kuri mane pagimdė.

Duočiau tau gerti kvapaus vyno

ir savo granatų sulčių.

³ O kad jo kairioji būtų man po galva

ir dešinioji mane apkabintų!

⁴ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys:

nebudinkite ir nežadinkite meilės,

kol ji pati neprabus!

⁵ [Choras:] Kas ten ateina iš dykumos,

pasirėmusi į mylimąjį?

[Jis:] Po obelimi žadinau tave.

Ten kentė gimdymo skausmą su tavimi tavo motina,

ten kentė gimdymo skausmą ta, kuri tave pagimdė.

⁶ [Ji:] Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies,

kaip antspaudą ant savo rankos!

Juk meilė stipri kaip mirtis,

aistra nuožmi kaip Šeolas.

Jos kaitra ­ kaip ugnies kaitra,

nenumaldoma liepsna.

⁷ Gilūs vandenys negali užgesinti meilės,

nė potvyniai ­ jos paskandinti.

Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą,

būtų vertas tik paniekos.

⁸ [Broliai:] Mūsų sesuo dar maža,

ir jos krūtys dar mažos.

Kaip mes padėsime savo seseriai tą dieną,

kai ji bus pažadėta?

⁹ Jeigu ji siena,

statysime ant jos sidabro kuorus,

o jeigu ji durys,

apmušime kedro lentelėmis.

¹⁰ [Ji:] Aš siena,

o mano krūtys kaip bokštai,

todėl jo akyse radau tikrą ramybę.

¹¹ Saliamonas turėjo vynuogyną Baal Hamone

ir patikėjo jį prižiūrėtojams.

Kiekvienas už jo vaisius turėjo mokėti

po tūkstantį sidabrinių.

¹² Savo vynuogyną aš pati prižiūriu!

Tu, Saliamonai, gali turėtis tą tūkstantį,

o vaisių prižiūrėtojai ­ du šimtus!

¹³ [Jis:] O sodo gyventoja,

mano bičiuliai laukia tavo balso!

Leisk man jį išgirsti!

¹⁴ [Ji:] Skubėk, mano mylimasis,

būk panašus į gazelę ar jauną briedį

kvapiuosiuose kalnuose.