1 O kad tu būtum man kaip brolis, žindęs mano motinos krūtis! Sutikusi tave lauke, išbučiuočiau, ir niekas man nepriekaištautų. 2 Vesčiausi tave, parsivesčiau į savo motinos namus, į kambarį tos, kuri mane pagimdė. Duočiau tau gerti kvapaus vyno ir savo granatų sulčių. 3 O kad jo kairioji būtų man po galva ir dešinioji mane apkabintų! 4 Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys: nebudinkite ir nežadinkite meilės, kol ji pati neprabus! 5 [Choras:] Kas ten ateina iš dykumos, pasirėmusi į mylimąjį? [Jis:] Po obelimi žadinau tave. Ten kentė gimdymo skausmą su tavimi tavo motina, ten kentė gimdymo skausmą ta, kuri tave pagimdė. 6 [Ji:] Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos! Juk meilė stipri kaip mirtis, aistra nuožmi kaip Šeolas. Jos kaitra kaip ugnies kaitra, nenumaldoma liepsna. 7 Gilūs vandenys negali užgesinti meilės, nė potvyniai jos paskandinti. Jeigu žmogus siūlytų už meilę visą savo turtą, būtų vertas tik paniekos. 8 [Broliai:] Mūsų sesuo dar maža, ir jos krūtys dar mažos. Kaip mes padėsime savo seseriai tą dieną, kai ji bus pažadėta? 9 Jeigu ji siena, statysime ant jos sidabro kuorus, o jeigu ji durys, apmušime kedro lentelėmis. 10 [Ji:] Aš siena, o mano krūtys kaip bokštai, todėl jo akyse radau tikrą ramybę. 11 Saliamonas turėjo vynuogyną Baal Hamone ir patikėjo jį prižiūrėtojams. Kiekvienas už jo vaisius turėjo mokėti po tūkstantį sidabrinių. 12 Savo vynuogyną aš pati prižiūriu! Tu, Saliamonai, gali turėtis tą tūkstantį, o vaisių prižiūrėtojai du šimtus! 13 [Jis:] O sodo gyventoja, mano bičiuliai laukia tavo balso! Leisk man jį išgirsti! 14 [Ji:] Skubėk, mano mylimasis, būk panašus į gazelę ar jauną briedį kvapiuosiuose kalnuose. | 
