1 [Choras:] Kur nuėjo tavo mylimasis, o gražiausioji iš moterų? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi? 2 [Ji:] Mano mylimasis nusileido į savo sodą, prie kvapiųjų augalų lysvių, ganyti kaimenės soduose ir pasiskinti lelijų. 3 Aš mano mylimojo, o mano mylimasis mano. Jis ganosi tarp lelijų. 4 [Jis:] Mano meile, tu graži kaip Tirca, daili kaip Jeruzalė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis. 5 Nugręžk savo akis nuo manęs, nes jos mane gniuždo! Tavo garbanos plasta tarsi kaimenė ožkų, besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais. 6 Tavo dantys kaip kaimenė avių, lipančių iš maudyklos. Kiekviena jų turi po dvynę, nė vienos nėra vienišos. 7 Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo. 8 Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių ir merginų be skaičiaus. 9 Tik viena ji mano balandė, mano tobuloji, tik viena ji motinos numylėtinė, džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė. Merginos matė ją ir gyrė; ir karalienės, ir sugulovės kėlė ją į padanges. 10 [Choras:] Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis? 11 [Ji:] Nusileidau į riešutmedžių giraitę slėnio žiedų pamatyti, pažiūrėti, ar vynmedžiai jau išsprogę, ar granatmedžiai jau pražydę. 12 Nė nepajutau, kaip mano troškimas įkėlė mane į vežimą šalia mano didžiūno[i1]. |