¹ [Jis:] Atėjau į savo sodą,

seserie sužadėtine,

prisirenku miros ir kvepalų,

valgau korį su medumi,

geriu vyną su pienu.

[Choras:] Valgykite, bičiuliai, gerkite!

Svaikite iš meilės!

² [Ji:] Aš miegojau, bet mano širdis budėjo.

Klausyk! Mano mylimasis beldžiasi!

„Įleisk mane, mano seserie, mano meile,

mano balande, mano tobuloji!

Juk mano galva permirkusi nuo rasos,

o garbanos ­ nuo nakties miglos.“

³ Buvau jau nusirengusi;

kaip apsirengti man iš naujo?

Buvau jau kojas nusiplovusi;

kaip man jas vėl purvinti?

⁴ Mano mylimasis įkišo ranką pro velkės skylę,

ir aš suvirpėjau, kad jis arti.

⁵ Atsikėliau atidaryti savo mylimajam,

lašant nuo rankų mirai,

varvant nuo pirštų geriausiai mirai

ant velkės rankenos.

⁶ Atidariau savo mylimajam,

bet jis buvo nusisukęs ir nuėjęs.

Apmiriau, kad jis nuėjo!

Ieškojau, bet negalėjau rasti;

šaukiau, bet jis neatsišaukė.

⁷ Užtiko mane panaktiniai,

apeidami miestą;

jie sumušė, sužeidė mane,

atėmė mano skraistę tie sienų panaktiniai!

⁸ Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys!

Jeigu sutiksite mano mylimąjį,

pasakykite jam, kad aš sergu iš meilės.

⁹ [Choras:] Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,

o gražiausioji iš moterų?

Kuo tavo mylimasis skiriasi iš kitų,

kad tu mus taip prisaikdini?

¹⁰ [Ji:] Mano mylimasis visas spindi ir saulėje įdegęs;

jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių.

¹¹ Jo galva ­ gryno aukso,

plaukai garbanoti,

juodi kaip varnas.

¹² Jo akys ­ kaip

prie tekančio vandens balandžiai,

besipliuškenantys pursluose,

tupintys ant šaltinio krašto.

¹³ Jo skruostai ­ tarsi kvepalų lysvės,

skleidžiančios kvapus.

Jo lūpos ­ kaip lelijos,

iš kurių srūva mira.

¹⁴ Jo rankos ­ kaip aukso lazdos,

nusagstytos brangakmeniais.

Jo liemuo ­ tarsi iš dramblio kaulo,

išdabinto safyrais.

¹⁵ Jo kojos ­ alebastro stulpai,

pastatyti ant stovų iš gryno aukso.

Jis toks didingas kaip Libanas

ir dailus tarsi jo kedras.

¹⁶ Jo žodžiai ­ saldybė,

ir visas jis ­ malonumas!

O Jeruzalės dukterys,

toks mano mylimasis,

toks mano numylėtinis!