BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 10 22 Sekmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Ingrida KAZAKEVIČIŪTĖ-GUDAUSKIENĖ

B E N D R A S I S   Į V A D A S   Į   B I B L I J Ą (planas)

‹‹‹ atgal toliau ›››  

2. BIBLIJA IR LITERATŪRA

Šiame skyriuje bandysime pažvelgti į Bibliją kaip į literatūros kūrinį. Ar tai reiškia, kad paliksime nuošalyje esminę prielaidą, jog Biblija yra Dievo žodis, nuo kurios pradėjome savo kelionę? Toli gražu ne. Tuos, kurie išsiruošė būtent Dievo žodžio pažinimo link, ši prielaida visada lydės. Net ir pasitelkus pagalbon istorinio-kritinio ar literatūrinio metodo prieigas prie Biblijos lobyno. Bažnyčiai ir Sinagogai, iš kurios mes, krikščionys, paveldėjome mūsų vadinamą Senąjį Testamentą, Biblija visų pirma yra apreiškimo „vieta“, Dievo savęs sakymas, Dievo kreipinys į žmogų. Prie šios tikrovės teologinio svarstymo prieisime vėliau.

Dabar mums rūpi Biblijos „žmogiškas veidas“. Iš esmės tai reiškia atkreipti dėmesį į Bibliją kaip knygą, sakykime, imant jos horizontalųjį matmenį. Ir šiuo požiūriu ji vėl mums atsiveria išties kaip unikalus reiškinys. Daugelio mokslo sričių specialistai turės Bibliją savo knygų lentynoje – jei ne kaip tikėjimo Knygą, tai kaip savo mokslo srities studijų objektą. Istoriką ji domins antikinių Artimųjų Rytų tautų istorijos klausimais, sociologui bus įdomu studijuoti hebrajų tapimo tauta fenomeną tuometiniame pasaulyje, geografą domins pokyčiai geografiniame Artimųjų Rytų žemėlapyje Biblijos laikais, etnologui ir antropologui Biblija bus žinių šaltinis apie senovės tautų papročius, jų kultūrinę evoliuciją ir požiūrį į žmogų, lingvistas Biblijos puslapiuose galės studijuoti senąsias kalbas, archeologui ji dažnai paaiškins šiandieninius jo atradimus ir t. t. Dar kai kas Bibliją aprėps iškart šiuo dvejopu žvilgsniu – teologijos ir pozityvių mokslų kartu.

Tačiau reikia pasakyti, kad žmogus niekuomet nepasiektų Biblijos esmės, laikydamas ją vien tokiu objektu, kurį galima traktuoti pasitelkus kurios nors mokslo srities metodą, aplenkiant teologinę jos traktavimo galimybę (ar net būtinybę). Biblijos, kaip Dievo žodžio žmogui, giliausia esmė aprėpiama tik tikėjimo žvilgsniu. Taigi, viena vertus, Biblija turi „žmogišką veidą“, t. y. ji kalba žmogui suprantama žmogiška kalba apie tam tikrą žmogaus patirtį jo istorinės erdvės ir laiko rėmuose. Kita vertus, ji atveria mums „Dievo veidą“, kurio matymas čia visiškai kitaip mus kreipia prasmės ieškojimo link mūsų istorijoje. Ši prielaida galioja jau bent tiems, kurie Biblijos turinį brangina kaip savo tikėjimo pagrindą ir juo visapusiškai grindžia savo žmogiškąją tapatybę.

Bet dabar gręžkimės prie Biblijos kaip literatūros klausimo.

Kaip literatūros kūrinys, Biblija turi labai dinamišką ir spalvingą pobūdį. Bet, kaip ir kiekvieną rimtą literatūros veikalą, ją yra gana sudėtinga suprasti, kadangi ir čia ji turi savo kalbėjimo su skaitytoju taisykles. Taigi skaitytojas turi būti gerai šiam pokalbiui pasirengęs. Jam bus reikalingos jei ne išsamios žinios, tai bent tam tikras kai kurių literatūros teorijos dalykų išmanymas. Ir ne tik jų.

Kaip jau minėjome, svarbu pažinti knygos parašymo istorinę-kultūrinę epochą. Kodėl? Todėl, kad literatūros kūrinių teminės problematikos, būtų jos laikomos amžinomis ar ne, vienaip ar kitaip būtinai yra susijusios su konkrečiu laiku ir erdve istorijoje. Ir tai ypač aktualu biblinei literatūrai. Ši literatūra nuo mūsų, europiečių, yra toli ne tik chronologiniu, bet taip pat ir geografiniu, o svarbiausia, mentaliteto požiūriu. Skaitydami Bibliją mes susiduriame su mums tolimų tautų istorija, jų papročiais, su joms savitomis socialinio gyvenimo institucijomis, su jų originaliu įvairių reiškinių suvokimu, su tam tikromis idėjomis ar nuostatomis, kurios gali būti mūsų domesio ir studijų objektu, bet niekada netaps mūsų gyvenimo dalimi. Paimkime, kad ir vadinamąjį levirato įstatymą (lot. Levir – „svainis“). Izraelyje įstatymo buvo numatyta, kad mirusio vyro našlę, kuriai jis nepaliko palikuonių, turi vesti šio brolis ir taip pratęsti mirusio brolio giminę (žr. Įst 25, 5–10). Pirmasis gimęs vyriškos giminės palikuonis teisiškai laikytas mirusiojo sūnumi, jis buvo jo vardo ir jo turtų paveldėtojas. Vyras, atsisakydamas įvykdyti šią pareigą, užsitraukdavo didelę negarbę. Moteris tokiu atveju galėjo jį viešai pažeminti. Levirato įstatymas buvo plačiai paplitęs antikinių Artimųjų Rytų kraštuose, bet kad šiandien ką nors panašaus galėtų numatyti teisinė Vakarų sistema, vargiai galime įsivaizduoti.

Be viso šito, Biblijos tekstas pilnas vidinių prieštarų ir minties netolygumų, o kai kurios čia pasakojamos istorijos mums apskritai kelia abejonių dėl jų priklausymo „šventai raštijai“. Pavyzdžiui, retai kuris Biblijos skaitytojas ramiai verčia Jozuės knygos puslapius, kur aprašomi Kanaano žemių užkariavimai (plg. Joz 11, 21). O kai kas dėl to net apibendrina viską vienu posakiu: „Senasis Testamentas yra žiaurus“. Įspūdis toks, koks yra, ir mes neturime teisės kalbėti apie jo klaidingumą ar neleistinumą. Bet galime kelti klausimą apie tokių Biblijos tekstų prasmę arba vertinti įvairius reiškinius, šiuo atveju karo Artimuosiuose Rytuose fenomeną, išeities tašku turėdami ne šiandieninį savo suvokimą ar įspūdį apie tai, bet tuometinio mąstymo situaciją ir galiausiai patį literatūrinės raiškos būdą. Sunkumas priimti ir suprasti tokius biblinės istorijos momentus kaip užkariavimų pasakojimai apmąžta, kai išsiaiškiname, kad čia turime reikalą su idealizuotu epopėjos pasauliu, kuriame negali būti dalinių pergalių – arba jos yra visiškos, arba visai neegzistuoja. Ir tai suprantama įsigilinus į to meto, kada Jozuės knyga buvo parašyta ir gyveno pirmieji jos klausytojai, kontekstą. Egzegetai, nors ir negalėdami nustatyti tikslios jos parašymo datos, vis dėlto sutinka, kad galutinė šios knygos redakcija turėjo būti atlikta Babilonijos tremties (586–536 m. pr. Kr.) laikotarpiu arba tuoj po tremties (žr. Senojo Testamento formavimasis). Taigi Izraelio tauta sudėliojo raštan šį epą būtent tuomet, kai buvo atskirta nuo savo žemės, kas šiai tautai buvo Dievo pažado, jo buvimo su šia tauta išsipildymo ženklas, kai šventasis miestas Jeruzalė buvo sugriautas, kai nebeliko istorijoje dovydiško sosto, su kuriuo ši tauta siejo savo istorinės ateities viltį. Būtent tokioj retrospektyviai tuometinėje dabarties patirty tremtiniai kažkaip turėjo grįsti savo tikėjimą, kad jų Dievas atkurs Izraelį ir sugrąžins jam prarastą žemę. Ir tai jie darė prakalbindami praeitį, kurią neišvengiamai piešė kaip visiškos pergalės metą. Negana to – kaip Jahvės kovos dėl išrinktosios tautos gėrio ir jo pergalės metą, nes pagal tuometinę sampratą tautos Dievas kariavo jos priešakyje. To rezultatas – idealizuotas Kanaano žemių užkariavimo aprašymas, kurį šiandien turime Jozuės knygoje. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Biblija iškraipo istorinę tiesą. Biblija tikėjimo požiūriu nužvelgia istoriją, pateikdama mums ne objektyviai grynų jos faktų, bet išganymo patirties istorijoje liudijimą (apie biblinės istoriografijos problematiką žr. sk. Biblijos ir tiesos santykio problema)5.

Taigi nieko nuostabaus, kad kalbama apie sunkumą Bibliją suprasti. Skaitytojas čia turi daryti tam tikrą šuolį – Biblijoje jam reikės viską „pamatuoti“ ne pagal savo dalykų suvokimo matą, bet pagal tą, kurį jam pasiūlo pačios Biblijos parašymo aplinka.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Oz 2,8–15. Tai vienas iš daugelio pranašų raštijai priklausančių tekstų, kuriuose susiduriame su griežta Izraelio stabmeldystės kritika. Ir šitoj vietoj akylas Biblijos skaitytojas būtinai turėtų sunerimti: kaip suprasti pranašą Ozėją ir kitus jo pašaukimo brolius, taip sarkastiškai skelbiančius galą Izraeliui ar Judui už jų „iškilmių dienas Baalams“? Vadinasi, už kitų dievų garbinimą. Ar Abraomo palikuonys nuo pat pradžių nebuvo vienintelio Dievo Jahvės garbintojai? Šiandien nėra lengva kalbėti apie Izraelio religijos kaip monoteistinės religijos pradines užuomazgas bei visą tą procesą, kurio metu ji tapo gryna ir švari monoteistinė religija. Bet jeigu mums rūpi suprasti pranašą Ozėją, tai galima sakyti, kad išrinktosios tautos istorijoje buvo tokių laikų, ir Ozėjo laikmetis būtent toks, kuomet Jahvė tapdavo tik vienu iš daugelio panteono dievų. Antikinių Artimųjų Rytų pasaulyje tai buvo beveik neišvengiama. Dėl tam tikrų priežasčių aplinkinių pagoniškų tautų dievybės lengvai prasiskverbdavo iki jahvistinio altoriaus ir tapdavo „monoteistinės“ religijos išpažinėjų garbinimo objektu. Viena tų priežasčių, pavyzdžiui, buvo karinės sutartys. Izraelis, kad ir būdamas dar vieninga karalystė, maždaug nuo 1050 m. pr. Kr. (pirmojo karaliaus Sauliaus valdymo pradžia) iki skilimo į šiaurinę (Izraelio) ir pietinę (Judo) karalystes 933 m. pr. Kr, Artimųjų Rytų pasaulyje galios požiūriu buvo išties tik smulkmė. Hebrajai, besikuriantys svetimojoje, bet jiems Dievo pažadu dovanotoje žemėje, galingų imperijų apsuptyje turėjo kovoti už savo išlikimą. Dažnai, norint turėti gynybinį užtikrinimą prieš tuometinių imperijų proveržius, tekdavo griebtis sutarčių su stipresniais kaimynais. O jų dievybės pagal tuometinius tokių vasalinių sutarčių papročius savaime tapdavo ir silpnesniųjų religinio kulto dalimi. Reikėdavo su jomis skaitytis, nes pagal tuometinį supratimą jos tave gins kare. Todėl pranašų, saugojusių jahvistinio kulto grynumą, skelbime kartkartėmis pasirodo ir tokių sutarčių kritika (plg. Oz 5, 13; Iz 2, 12–22; Iz 20, 1–6).

Kitas dalykas, vedantis į kūrinio pažinimą, tai jo literatūrinio žanro identifikavimas. Ir ties šiuo klausimu mes apsistosime ilgėliau. Mat skaitant Bibliją čia daroma didelė klaida. Dažnas šios Knygos skaitytojas šventai įsitikinęs, kad viskas joje yra labai rimta, viską labai rimtai joje ir skaito. Ir gerai daro, nes šioje Knygoje tikrai viskas yra labai rimta. Bėda ta, kad tokiu atveju biblines legendas imama traktuoti kaip tikras istorijas, pranašų apokaliptines vizijas pradedama įsivaizduoti esant tikroviškais vaizdais, tie patys Pradžios knygos tekstai apie kūrimą tampa pagrindu neigti evoliucijos teoriją ir apskritai dažnai proza neskiriama nuo poezijos. O juk mus jos kalbina skirtingai.

Tik čia vėlgi reikia būti budriems, nes labai greitai galima priartėti prie ambicijos viską Biblijoje paaiškinti natūraliai, kas prieštarautų pačiai Biblijos prigimčiai. Apreiškimas, kaip Įvykis istorijoje ir kaip Įvykis istorijai, turi pastovią konstantą – metaistorinę savo dimensiją. Todėl ir Biblija, kaip žodis iš šio Įvykio, visada yra daugiau negu istorija ar literatūrinis žanras. Izraelio išminčiai greičiausiai sakytų – reikia daug sveikos nuovokos, kad išlaikytum tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų vienos tikrovės polių: dieviškojo ir kartu žmogiškojo.

Literatūrinių žanrų atpažinimo aktualumą skaitant Bibliją pailiustruosime klasikiniu pavyzdžiu – Jonos knyga. Unikali pranašų raštijoje, mįslinga dėl čia papasakotos istorijos ir todėl interpretacijos istorijoje sukėlusi nemažai diskusijų. Jahvė siunčia pranašą Joną skelbti Ninevei, tuometinei Asirijos sostinei, teismo dėl jos nedorumo. Bet Jonai tai per sunki užduotis, ir jis bėga nuo šio pašaukimo visai į priešingą pusę – sėda į laivą ir išplaukia į Taršišą. Bet jūroje kilo audra ir visai laivo įgulai grėsė pavojus žūti. Burtų keliu jie išsiaiškino, kad dėl juos užklupusios nelaimės yra kaltas Jona, nes jis bėgo nuo Viešpaties artumo. Kad permaldautų Viešpatį atitraukti nuo jų rūstybę, jie išmetė Joną jūron, ir ši nurimo. O Joną praryja didžuvė, kurios pilve jis išbūna tris dienas. Jona šaukiasi išgelbėjimo ir galiausiai išspjaunamas į sausumą. Tada jį antrą kartą pasiekia Viešpaties žodis, liepiantis keliauti į Ninevę. Jis šįkart paklūsta, skelbia Ninevei teismą, ir jos žmonės ima atgailauti. Dėl to Viešpats jų pasigaili ir atitraukia nuo Ninevės savo teismą. Jona dėl to labai susierzina. Jis iškeliauja į užmiestį, įsitaiso ricinmedžio pavėsyje ir laukia, kas bus toliau. Bet Viešpats, netikėtai, ricinmedį nudžiovina, ir Jona netenka pavėsio. Jis dar labiau įniršta, o Viešpats jam atsako: „Tu gailiesi augalo, dėl kurio nevargai ir kurio neauginai […]. Argi neturėčiau aš gailėtis Ninevės, to didžiojo miesto […]?“ (Jon 4, 10–11). Šiuo retoriniu Viešpaties klausimu Jonai ir baigiasi knyga.

Taigi turime tokią, sakytume, keistą istoriją, bet ji randa vietą greta daugelio kitų papasakotų Biblijoje istorijų ir joje, kaip tokioje, telpa Dievo žodis apie kažką. Koks jis? Šiandien jau niekas neabejoja, kad Jonos knyga nėra tikras istorinis pasakojimas, bet jos interpretacijos istorijoje būta ir šio pasakojimo istoriškumo apologetikos tendencijų. Ir būtent klausimas apie literatūrinį šios knygos žanrą jos interpretaciją pakreipia tinkama linkme. Tai pranašiška novelė, kuri, anot kai kurių egzegetų, turi būti skaitoma kaip alegorija. O alegorija, žinia, yra literatūrinė raiškos priemonė, išreiškianti tam tikrą idėją būtent simboliniu įvaizdžiu. Tad ir kalbėdami apie Jonos knygą, turime klausti, kas slypi po tais įvaizdžiais, kurių čia tiek daug. Kai kas siūlo tokią jų interpretaciją: Jona atstovauja Izraeliui, kurio misija yra skelbti Dievo žodį pagonims. Šiam neatlikus savo paskirties, jį ištinka istorinė bausmė – Babilonijos tremtis, kuri čia nupiešta didžuvės įvaizdžiu. Taigi Jonos knyga skelbia, kad išgelbėjimas nepriklauso kokiai nors vienai etninei grupei, nepaisant net ir ypatingo jos pašaukimo ir pašventinimo. Dievas išsirinko vieną, bet atkreipė dėmesį ir į kitas tautas. Išgelbėjimas priklauso visiems, kurie klauso ir priima jo žodį. Tokia Jonos knygos teologija buvo labai aktuali to meto Palestinoje, nes ji tendencingai kritikavo kai kurių judaizmo grupuočių separatistines nuotaikas kaimyninių tautų atžvilgiu. Tačiau kiti mano, kad po Ninevės įvaizdžiu slypi pati Jeruzalė. Jonos knyga nori atsakyti į klausimą, ar Viešpats atitrauks nuo jos savo bausmę, jeigu ji atsivers. Ir šiuo atveju Jonos knyga nepalieka jokių abejonių – atsivertimas pranašų mokyme visuomet yra pakankama sąlyga dieviškam atleidimui. Maža to – šios knygos teologinis turinys skelbia Izraeliui, kad Dievas nėra „pririštas“ prie jokių savo pažadų, jie istorijoje nesipildo mechaniškai. Dievas gali ir atsiimti savo nuosprendį bausti, jeigu aplinkybės pasikeičia. Jis yra laisvas savo nuosprendžius modifikuoti ir juos iš savo valios išbraukti, jeigu žmonių gyvenime įvyksta kažkas naujo6.

Taigi čia pateikėme tik vieną kitą pavyzdį, kurie pakankamai įtikinamai parodo, kad tam tikrų dalykų išmanymas yra neatsiejamas nuo teisingos krypties, mėginant suprasti Bibliją. Tolesnėje savo kelionėje šios krypties ir laikysimės, turėdami perspektyvoje vienintelį tikslą – išgirsti Dievo žodžio prasmę Biblijos laikų žmogui ir mums šiandien, kurie taip pat galime save laikyti Biblijos laikų žmonėmis, nes Biblija, kaip Dievo žodis, yra Knyga neturinti laiko.

Savo svarstymus tęsime, traktuodami tokius klausimus kaip Biblijos literatūrinis kontekstas, jos literatūriniai žanrai ir išraiškos būdai.

______________________________________________________________
5 cf. Simian–Yofre, H. (a cura di), Metodologia dell'Antico Testamento, Bologna 1995, p.29.
6 Plg. Soggin, J.A., Introduzione all'Antico Testamento, Brescia 1987, p. 440–442

‹‹‹ atgal toliau ›››