BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 10 24 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Bendrasis įvadas į Bibliją | Rubšio „Raktai“ | Įvadai Biblijoje RK_K1998 | Įvadai Biblijoje RK_E1999

Įvadai Biblijoje RK_K1998

Pratarmė (bendrasis įvadas) || Įvadas į Naująjį Testamentą || Įvadai į ST knygų rinkinius ir knygas || Įvadai į NT knygų rinkinius ir knygas

Į V A D A I   Į   S T   K N Y G Ų   R I N K I N I U S   I R   K N Y G A S

PENKIAKNYGĖ

Penkiaknygę sudaro penkios pirmosios Šventojo Rašto knygos: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo. Penkiaknygė turi ir graikišką, ir hebrajišką vardą. Graikiškasis vardas – Pentateuchas, kaip ir lietuviškasis Penkiaknygė, ženklina penkias pirmąsias Šventojo Rašto knygas. O hebrajiškasis vardas Tora, dažnai verčiamas žodžiu „Įstatymas“, apima ir Mokymą apie Dievo užmoji žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje – Apreiškimą, Dievo duotą savo tautai. Jėzus Naujajame Testamente kalba apie „Įstatymą ir Pranašus“ (Mt 5,17) ir nurodo apaštalams, kad „turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24,44; Jn 1,45). Taigi Penkiaknygė yra ne tik Įstatymas – įsakymų, įstatų bei įsakų rinkinys, bet ir pasakojimas apie Visatos ir Dievo tautos kūrimą: Abraomą bei Sarą ir tikėjimo protėvius bei pramotes, Mozę ir hebrajų vergiją Egipte, Sinajaus sandorą ir Izraelio bendrijos gimimą, kelionę į Kanaano kraštą ir Mozės kalbas Moabo lygumose prieš pereinant Jordaną Pažado Žemės paveldėti.

Šios Penkiaknygės panoramos akiračių didingumas yra istorinio tikėjimo kraičio kruopštaus bei sudėtingo perdavimo ir užrašymo padarinys. Penkiaknygė prasideda Pradžios knyga – ilgoku įvadu į pasakojimą apie hebrajų Išėjimą iš Egipto vergijos. Pr 1-11 skaitiniai sutelkia domesį į Visatos, žmonijos, nuodėmės ir išganymo pradžią, o Pr 12-50 supažindina su tikėjimo protėviais ir pranmotėmis. Taigi pirmoji Pradžios knygos dalis yra hebrajų priešistorė, Izraelio teologų atkurta, o antroji dalis – atsiminimai apie Izraelio – Dievo tautos šaknis ir kilmę. Tikėjimo istorija prasideda Išėjimo knyga. Skaitant Pradžios knygą, svarbu turėti mintyje, kad skaitoma atkurta priešistorė ir atsiminimai. Mat hebrajų priešistorė ir atsiminimai apie tautos šaknis ir kilmę yra sąlygoti ir suprantami Izraelio bendriją sukūrusio nuostabaus ir likiminio Išėjimo iš Egipto XIII a. prieš Kristų šviesoje. Panašiai kaip nūdien mes, lietuviai, atsimename ir suprantame savo priešistorę Mindaugo valstybingumo šviesoje. Likiminiai Mindaugo amžiaus įvykiai yra tapę mums Lietuvos valstybingumo ir istorijos takoskyra. Hebrajai, išgyvenę Dievo užmojį išganyti Išėjimo įvykyje, atsekė savo ištaką iš Abraomo ir Saros, pirmųjų Hebrajų, ir atpažino savo, išrinkimą būti Dievo tauta kelionėje iš Mesopotamijos į Kanaaną. Išėjimas iš Egipto žemės yra raktinis Penkiaknygės įvykis. Čia yra tikroji Izraelio, Dievo tautos, pradžia – padrikų giminių tapimas tauta. Su Išėjimu iš Egipto prasideda veržli įvykių raida, apėmusi visą istoriją ir gamtą Dievo išganymo užmojyje.

Penkiaknygės parašymas turi ilgą istoriją. Iš pradžių likiminių įvykių liturginis šventimas – tikėjimo kraičio sudabartinimas vyko pasakojimu bei giesme šeimos ratelyje ir bendrijos iškilmėje. Ilgainiui tikėjimo kraitis buvo perduotas ir įsimintas įkvėptų autorių rašytu žodžiu. Moksliškas Penkiaknygės tyrinėjimas nūdien pripažįsta, kad ji yra sudėtinis veikalas keleto suaustų rašytų šaltinių – tradicijų. Atpažinta keturi rašyti tikėjimo kraičio šaltiniai: Jahvistinis, Elohistinis, Deuteronominis (Pakartoto Įstatymo) ir Kunigų. Įprasta juos ženklinti J, E, D, P (nuo vokiečių kalbos žodžio „Priester“) raidėmis. Kiekvienas šaltinis teikia Penkiaknygei savo būdingus bruožus ir teologinį požiūrį – turtingą Išėjimo įvykio ir Sinajaus sandoros aiškinimo įvairovę, kurią atidus skaitytojas iškart pajus. Raidės „J“ ir „E“ Jahvistiniam ir Elohistiniam šaltiniams paženklinti vartojamos todėl, kad Jahvistiniam šaltiniui būdinga Dievą vadinti „Jahve{h}“, o Elohistiniam – „Elohim{u}“. Raidės „D“ vartojimas Pakartoto Įstatymo knygai ženklinti siejasi su šios knygos turiniu „Deuteros nomos“, t. y. „Pakartotas Įstatymas”, kurį jai davė graikiškasis Septuagintos vertimas. O raidė „P“ siejasi su vokiečių Šventojo Rašto mokslininkų įžvalga į Kunigiškojo šaltinio būdingus bruožus ir teologinį požiūrį. Jiems pavadinus šią Penkiaknygės giją „Priester“, t. y. Kunigų šaltiniu, pirmoji pavadinimo raidė „P“ priimama sutartiniu ženklu Penkiaknygės studijose.

Dievo vardas „Jahvė“ yra paties Dievo apreikštas. Lietuvių kalba galėtume jį versti veiksmažodžiu „Jis yra“ (žr. Iš 3,1-14). Penkiaknygės vertime Dievo vardas Jahvė verčiamas žodžiu „VIEŠPATS“ ir rašomas didžiosiomis raidėmis. „Elohim“ yra semitinių kalbų žodis Dievybei ženklinti; šio žodžio prasmė – „Galybės“. Jahvistinis šaltinis konkretus, vaizdus, – naudoja antropomorfizmus, t. y. apie Dievą kalba labai žmogiškai. Tai ryšku palyginus pasakojimą apie kūrimą Pr 2,4b-25 tekste su pasakojimu apie kūrimą Pr 1,1-2,4a tekste. Elohistinis šaltinis apie Dievą kalba santūriau ir pasižymi gilesne teologine įžvalga į doros reikalavimus. Kunigiškasis šaltinis pabrėžia genealogijas, aprašo aukas ir apeigas, pasižymi Sandoros teologija. Deuteronominiam šaltiniui būdingas pamokslo stilius (žr. Įst 5-11).

Penkiaknygė – penkios Mozės knygos, kurias nūdien skaitome, buvo galutinai apipavidalintos V a. prieš Kristų. Jahvistinio, Elohistinio, Deuteronominio ir Kunigų šaltinių gijos buvo įkvėpto redaktoriaus suaustos į vieną knygą. Penkiaknygės kilmės samprata įgalina suvokti palaipsnišką Šventojo Rašto Mokymą apie Dievo užmojį – Apreiškimą ir tikėjimą. Turėdamas glaudų ryšį su istorija, tikėjimas buvo nuolat gyvas ir pajėgus įsiminti, ko Dievas laukia iš žmogaus ir tikėjimo bendrijos. Penkiaknygės šaltiniai – JEDP – yra keturios Dievo įkvėptos teologijos ir liudija palaipsnišką ir augantį pokalbį tarp Dievo ir žmogaus.

Šiuolaikinė Penkiaknygės įkvėpimo samprata neneigia Mozės vaidmens Penkiaknygės parašyme. Tiesa, ji nelaiko Mozės įkvėptuoju Penkiaknygės autoriumi šiuolaikine prasme. Bet ji neabejoja, kad Mozė šių šaltinių aprašomuose įvykiuose turėjo ypač svarbų vaidmenį kaip įstatymų leidėjas. Net vėlesni įstatai ir įsakai, paskelbti Deuteronominiame ir Kunigų šaltiniuose, yra laikomi Mozės palikimu. Mozė yra įstatymų davėjas tikra žodžio prasme, todėl ir visa vėlesnė teisėtvarka išreiškiama jo dvasia ir jam priskiriama. Užtat, skaitant Penkiaknygę, žodžiai: „VIEŠPATS tarė Mozei: ‘…’“, negali būti suprantami paraidžiui, nes Penkiaknygė yra šimtmečius vykusio Dievo tautos santykio su Sandoros VIEŠPAČIU kristalizacija.

Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė kalba žmonėms apie Dievo ištikimumą Sandorai, nepaisant jų neištikimumo, ir apie žmonių pareigą atsiliepti į Dievo „ištikimos meilės“ darbus. Pakartoto Įstatymo knygos gale, Mozei jau numirus, izraeliečiai dar tebėra kelionėje į Pažado Žemę. Taigi Mokymas apie Dievo valią – Apreiškimas lieka atviras, Penkiaknygė baigiasi Dievo tautai judant Dievo ateities akiračių link.

Įkvėptieji Penkiaknygės redaktoriai, redagavę Penkiaknygę Babilonijos tremtyje, buvo iš kunigijos. Jie praturtino visą pasakojimą apie Apreiškimą, duodami jam Dievo sandorų istoriją. Pirmoji sandora yra Kūrimo sandora, sudaryta su Nojumi ir, per jį, su visa kūrinija, gyvūnija bei pačia Žeme (žr. Pr 9,1-17). Antroji, sudaryta su Abraomu ir Sara, laiduoja Izraelio tautai žemę, palikuonis ir santykį su Dievu (žr. Pr 17,1-21). Trečioji sandora, – Sinajaus sandora, – sudaryta Mozei tarpininkaujant prie Sinajaus kalno, yra laikoma sandoros su protėviais patvirtinimu ir pratęsimu (žr. Iš 2,24). Kunigiškuoju požiūriu, nūn vyraujančiu Penkiaknygėje, šios sandoros yra „amžinos sandoros“, kurios negali būti panaikintos. Nepaisant žmonių silpnybės ar nuodėmės, sandoros santykis su žmonija apskritai ir, ypač su Izraeliu, lieka tvirtas, nes jo pagrindas yra „[ištikima Dievo] meilė“.

ISTORINĖS KNYGOS

Istorinių knygų turinys yra įvykiai. Jomis norima įamžinti žmones, vietas ir įvykius, kaip jie iš tikrųjų buvo įvykę ir kaip jie, numanomai ar tiksliai, buvo autoriaus suprasti ir jam reikšmingi.

Šiuolaikiniai Šventojo Rašto mokslininkai pasakojime apie Izraelį – Sandoros bendriją – atskiria Senajame Testamente didesnius knygų junginius, kurių kiekvienas apima po keletą knygų. Nors pats Šventasis Raštas šiems knygų junginiams vardų ir neduoda, jie ženklinami arba knygoms būdingu aprašu, arba kurios nors atskiros junginio knygos vardu. Pirmosios penkios Šventojo Rašto knygos – Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo – yra vadinamos Penkiaknyge. Antrasis knygų junginys – Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygos – vadinamas Deuteronomistine istorija, nes „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra šio knygų junginio teminis ir teologinis įvadas. (Rutos knyga buvo įterpta į šį junginį vėliau.) Trečiasis knygų junginys – 1-2 Kronikų, Ezdro, Nehemijo knygos – vadinamas Kronikininko knygomis, nes šis junginys prasideda Kronikų knyga.

Be to, prie istorinių knygų įprasta priskirti Tobito, Juditos ir Esteros knygas – istorinius apsakymus, kurios skelbia ateities viltį sunkiose gyvenimo sąlygose ir istorinių lūžių bei pervartų žaizdre. 0 1-2 Makabėjų knygos aprašo Sandoros bendriją II prieškristinio šimtmečio istorijos sūkuriuose. To laikotarpio metu žydų tauta – Sandoros bendrija – patyrė kruviną savo tikėjimo ir graikų kultūros sankirtį.

Esteros knyga yra hebrajiškojo Šventojo Rašto dalis, bet turi priedų žydų išeivijos Šventraštyje – graikiškojoje Septuagintoje. Hebrajiškasis Esteros knygos tekstas yra pasaulietiškas, o graikiškieji priedai suteikia jai religinį foną ir religinę reikšmę.Tobito ir Juditos knygos nėra hebrajiškojo Senojo Testamento dalis, bet priklauso žydų išeivijos Šventraščiui – Sepuagintai. Ir 1-2 Makabėjų knygos priklauso žydų išeivijos Šventraščiui. Įprasta šias knygas vadinti deuterokanoniškomis, t.y. antrojo kanono, knygomis. Mat žydų išeivija ne tik išsivertė hebrajiškuosius Raštus į graikų kalbą, bet ir apvaizdžiu Dievo įkvėpimu padidino Šventojo Rašto knygų skaičių naujomis knygomis. Katalikų Bendrija šias knygas laiko Dievo įkvėptomis, panašiai kaip ir ortodoksai krikščionys, išskyrus Barucho knygą, – o kitos krikščionių bendrijos jas laiko apokrifais.

Šventojo Rašto mokslininkai nagrinėja Istorinių knygų autorių stilių, jų turinį ir junginio bei atskirų knygų teologines įžvalgas. Dievo įkvėptieji Istorinių knygų autoriai buvo ir istorikai, ir teologai. Savo knygose jie įamžino gyvenamojo laikotarpio Sandoros bendrijos pasakojimus ir tikėjimo kraitį.

Kiekvienas knygų junginys apima keletą šimtmečių, todėl mūsų skaitomas pasakojimas apie įvykius nėra vieno asmens liudijimas. Bet autoriai savo knygoje ir knygų junginyje davė medžiagai galutinę išraišką. Kartkartėmis jie perėmė pasakojimus iš tikėjimo kraičio, jų nekeisdami arba mažai tekeisdami; kartais jie savo šaltinius iš naujo perrašė naujų tikėjimo įžvalgų šviesoje. Užtat svarbu kreipti dėmesį ir į senesnius panaudotos medžiagos klodus, ir į jos galutinę formą, nes tai įgalina atpažinti, ką autorius laiko svarbiu dalyku – įžvalga į Dievo užmojį. Šventasis Raštas dažnai perteikia tą patį pasakojimą skirtingu požiūriu, duodamas besivystančios teologinės įžvalgos raktą. Šventojo Rašto autoriams būdinga kalbėti apie dabartį, naudojant praeities žmones, vietas ir įvykius.

Nors į Jozuės, Teisėjų, 1-2 Samuelio, 1-2 Karalių knygas dažnai žiūrima kaip į atskirus ir nepriklausomus veikalus, tačiau jos iš tikrųjų apima tik vieną pasakojimą nuo Pradžios knygos iki 2 Karalių knygos galo. Šis knygų junginys buvo suredaguotas po Jeruzalės sunaikinimo 587 m. prieš Kristų. „Deuteros nomos“, t.y. Pakartoto Įstatymo, knyga yra ir Penkiaknygės santrauka, ir Istorinių knygų įžanga. Šios knygos teologinė tema – klusnumas neša sėkmę, neklusnumas veda į nelaimę – yra pagrindinė šio knygų šešeto teologinė įžvalga. Užtat šios Istorinės knygos yra vadinamos Deuteronomistine istorija, o šio knygų junginio autorius Deuteronomistu.

Istoriją įprasta laikyti pasakojimu apie tai, „kas įvyko“. Tačiau nėra tokios istorijos, kuri pasakotų vien apie tai, „kas įvyko“, nes istorijos rašymas apima įvykių atranką, šaltinius ir įvykių aiškinimą. Įvykiai gali būti aiškinami ir tautiniu, ir kariniu, ir politiniu, ir ekonominiu požiūriu. Deuteronomistinė istorija yra Izraelio – Sandoros bendrijos – tikėjimo istorija. Dievo įkvėptieji autoriai įamžina asmenis, vietas ir įvykius – istorinius vingius, juos aiškindami Izraelio, Sandoros bendrijos, tikėjimo Sandoros Viešpačiu šviesoje.

Panašiai kaip Pradžios knygos 1-asis skyrius, taip ir Kronikininko istorija prasideda Adomu, tačiau Pradžios knygos pasakojimų ji nekartoja. Pirmieji devyni 1-osios Kronikų knygos skyriai yra genealoginiai sąrašai. Panašiai kaip Deuteronomistinė istorija, Kronikininko istorija pasakoja apie izraeliečių karalystes ir jų žūtį. Deuteronomistinė istorija stengiasi paaiškinti, kodėl šios karalystės žuvo. Kaip Dievas elgsis su savo Tauta – Sandoros bendrija – ateityje, Deuteronomistinė istorija nepasako. Būdinga, kad Deuteronomistas baigia savo tikėjimo istoriją belaisvio karaliaus Jehojachino paleidimu iš kalėjimo (žr. 2 Kar 25,27-30).

Galėtume sakyti, kad šiuo įvykiu Dievas „praveria duris“ į ateitį Izraeliui – Sandoros bendrijai. Nors Kronikininkas irgi pasakoja apie Izraelio praeitį, bet iš jo pasakojimo aišku, kad jo tikslas buvo parodyti Sandoros bendrijai ateities viziją. Jo veikalo teologinė įžvalga yra ginti Dovydo dinastijos teisėtumą ir Jeruzalės Šventyklą. Pasak jo tikėjimo sampratos, Izraelis gali laiduoti sau ateitį, garbindamas Dievą pagal Dovydo duotus įstatus ir įsakus, nes Sandoros bendrijos ateities viltis glūdi rūpestingame vykdyme Dievo per Dovydą apreikštų ir Judo kunigų perduotų Dievo garbinimo įstatų ir įsakų. Todėl Izraelis – Sandoros bendrija – turi ateitį, nes yra Dievą garbinanti bendruomenė.

Įprasta manyti, kad istoriją pradėjo rašyti graikai. Tačiau istorinių knygų pavyzdžiai Šventajame Rašte verčia pripažinti, kad šiuolaikiniai istorikai yra skolingi hebrajų pasaulio – Šventojo Rašto – istorikams, nes iš hebrajų jie mokėsi pasakoti apie žmones bei vietas ir aiškinti įvykius.

IŠMINTIES KNYGOS

Jobo, Psalmyno, Patarlių, Koheleto, Gesmių giesmės, Išminties ir Siracido knygos yra eiliuotos – poetiškai raiškūs žodžiai įtaigiame eiliuotame sakinyje. Hebrajiškai poezijai būdinga reikšti mintį sugretinimu, – sumaniai pasvertu ir simetrišku dvieiliu. Dievo žodžio eiliuotasis žanras nebuvo hebrajų poetų sukurtas, bet atspindi senovės Artimųjų Rytų eilėdarą. Psalmynas, apskritai kalbant, yra lyrinių maldų rinkinys, Giesmių giesmė – vedybų lyrika, o Jobo, Patarlių, Koheleto ir Išminties knygos priklauso didaktinei, arba pamokomajai, Senojo Testamento raštijai, nes jų tikslas yra pamokyti.

Išminties raštija Šventajame Rašte yra antikinio Rytų tautų išminties sąjūdžio derlius, surinktas, išsaugotas ir išreikštas, paprastai, įtaigiais posakiais – aforizmais, stengiantis suprasti ir spręsti gyvenimo problemas. Išminties ieškojimas yra žmogaus kaip žmogaus reikalas: babilonietis ir egiptietis, žydas ir graikas, vyras ir moteris, karalius ir vergas ieško išminties, nes nori būti darnoje su savimi, su artimu ir savo aplinka. Išmintis tad yra ieškojimas kelio į gyvenimo prasmę. O gyvenimo prasmė yra pats svarbiausias kiekvieno žmogaus domesys. Ypač Izraelyje išminties sąjūdis galynėjosi su esmiškais ir gyvybinės reikšmės problemų sprendimais, kaip antai, žmogaus kilmė ir likimas, laimės ieškojimas, kančios problema, gera ir pikta žmogaus elgesyje bei mirtis ir pomirtinis gyvenimas. Sukurti gyvenimiškoje aplinkoje, šie įtaigūs eiliuoti posakiai ilgainiui rado kelią į istorines Senojo Testamento knygas, taip pat ir į didaktinio pobūdžio psalmes, kaip patarlės, odės, giesmės, epigramos.

Tokio pobūdžio kūriniai, sutelkti į rinkinius, sudaro išminties knygas. Patarlių knyga yra rinkinys posakių – praktiškos doro elgesio taisyklės. Jobo knyga yra meniškas pokalbis, nagrinėjantis jautrią kančios problemų ir žmogaus nerimą. Koheletas, tyrinėjęs plačią žmogaus patirties skalę, daro išvadą, kad visi žmogaus laimėjimai yra tušti – „tik rūkas“, išskyrus pagarbią Dievo baimę bei įsakymų laikymąsi, nes Dievas atlygina žmogui savo laiku. Siracidas savo knygoje sukaupia gausų patirties turtą, paruošdamas tikėjimo bendriją Išminties knygai, kuri laiduoja vispusišką nemirtingumo viltį doram žmogui, ieškančiam gyvenimo prasmės ir laimės (žr. Išm 3,4).

Išminties sąjūdis turi amžinumo bruožų. Žmonijos išminčiai nugali savo laikotarpio ir kultūros ribotumą, nes jiems būdinga domėtis eiliniu žmogumi – asmeniu, – jo buitiniais rūpesčiais, lūkesčiais ir baimėmis, o ne tauta su jos istorija ir visuomenine sąranga. Taigi išminčiai lyg sustabdo istorijos vyksmą, kad galėtų suvokti, kas yra pats žmogus savo būties gelmėse ir buities poreikiuose, nes jiems „žmogus – tai gelmė, o jo širdis – bedugnė“ (Ps 64,7). Išminčiai buvo rašytojai ir raštvedžiai, įgudę valdžios reikaluose, valdovų patarėjai, tautos dainiai ir jaunimo mokytojai (žr. Sir 51,13-30). Pervartų ir lūžių metu jie padėjo visuomenei suprasti tikėjimo kraitį kintančiose bendrijos aplinkybėse, išlaikyti vienybę, ramybę ir gerą valią. Visų išminčių Senojo Testamento iškiliausiu išminties sąjūdžio ir raštijos globėju buvo laikomas karalius Saliamonas. Dėl šio garso kai kurios išminties knygos vadinamos jo vardu, nors jis ir nebuvo jų autorius.

Nepaisant daugelio, kartais perdėtų, panašumų tarp Artimųjų Rytų didaktinės raštijos ir Šventojo Rašto išminties knygų, jos iš esmės skiriasi. Pagonių išminties raštija sklydi įnoriais ir politeistinėmis sampratomis, o tikėjimo bendrijos išminties knygos atspindi didį bendražmogiškumą bei žmogaus širdį saistančią dorovę ir yra perdėm religinio ir monoteistinio turinio. Apreikšto Mokymo – Įstatymo – bei pranašų įtakoje išmintis tapo pagarbia Dievo baime ir dorybe, o pagarbios Dievo baimės trūkumas – yda ir kvailyste. Ilgainiui ši išmintis buvo sutapatinta su Dievo dvasia, kuria Visata yra sukurta ir apvaizdžiai palaikoma (žr. Pat 8,22-31). Senojo Testamento išminties ribotumas padėjo kristalizuotis žmogaus gyvenimo ir likimo problemoms ir taip paruošė tikėjimo bendriją jų išsprendimui Naujojo Testamento apreiškime. Tuščias Koheleto sėkmės ir laimės ieškojimas žemėje baigiasi, kai Kristus savo mokiniams tai laiduoja ne šio pasaulio, bet Anapus laimėje. Jobo knygos nerimas, stengiantis suderinti Dievo teisingumą ir išmintį su nekalto žmogaus kančia, palengvėja Evangelijos pasakojime apie nukryžiuotą ir prikeltą Atpirkėją. Išpildydamas visa, ką psalmės kalba apie Mesiją, Jėzus padaro Psalmyną savo ir jo Bendrijos Maldynu visiems laikams. Dievo meilė savo tautai – žmogui, slypinti Giesmių giesmėje, vispusiškai įgyvendinama Kristaus vienybėje su Krikščionių Bendrija. Patarlių, Išminties ir Siracido knygų Išminties įasmeninimas spindi nuostabia Tikrove Žodyje, kuris buvo pas Dievą, ir buvo Dievas, ir įsikūnijo, kad gyventų su mumis (žr. Jn 1,2.14).

PRANAŠŲ KNYGOS

Pranašų knygos turi keturių Didžiųjų ir dvylikos Mažųjų pranašų vardus. Be to, prie Pranašų glaudžiasi ir Raudų bei Barucho knygos. Įprasta pranašus vadinti bei apibūdinti „didžiaisiais“ ir „mažaisiais“ dėl jų knygų puslapių skaičiaus. Visi pranašai, – tiek Didieji, kurių knygos turi daug puslapių bei skyrių, tiek Mažieji, kurių knygos teturi vos kelis puslapius, – buvo Dievo pašaukti kalbėti jo vardu tikėjimo bendrijai. Jonos knyga nėra Dievo žodžių rinkinys, bet pasakojimas apie pranašą Joną ir jo užduotį. Raudų ir Danielio knygos hebrajiškoje Knygoje nerikiuojamos tarp Pranašų knygų, bet Raštų rinkinyje. Raudų knyga apima elegijas apie Jeruzalės likimą, o Danielio knyga yra apokalipsė – apreiškimas, pranašystė apokaliptiniame rūbe. Nors Danielis gyveno toli nuo Palestinos ir nebuvo Dievo pašauktas būti pranašu, tačiau krikščionys Danielio knygą laiko pranašyste. Barucho knyga nepriklauso hebrajiškajam Šventojo Rašto kanonui, bet yra prieškristinės žydų išeivijos kanono – Septuagintos dalis. Katalikų Bendrija ją visuomet pripažino šventa ir Dievo įkvėpta knyga.

Pranašų knygose – raštijoje – susiduriame su trimis kalbomis: hebrajų, aramėjų ir graikų. Visa hebrajiškosios Knygos pranašų raštija buvo parašyta Dievo įkvėptų autorių hebrajų kalba. Bet Danielio knyga turi keletą skyrių aramėjų kalba (2,4-7,28) ir priedus iš graikiškosios Septuagintos (13-14). 0 Barucho knyga buvo parašyta graikų kalba.

Pranašų knygos, kaip ir pranašų Dievo žodžių skelbimas žodžiu, turėjo savo ištaką sąjūdyje, kurį sukėlė Dievo pašaukti ir paskirti būti pranašais žmonės. Pašaukimas būti pranašu buvo nepaprastas Dievo Artumo išgyvenimas, – pranašai matė ir girdėjo Dievą. Žmonėms jie kalbėjo Dievo vardu (Įst 18,15-20). Kalbėdami už Dievą, jie buvo tarpininkai tarp Dievo ir jo Sandoros tautos. Jie matė ir girdėjo Dievą per regėjimus, sapnus bei ekstazę ir perdavė žmonėms Dievo žodžius pamokslu, raštu bei simboliniu veiksmu.

Pranašo tarnybos ištaka buvo Dievo pašaukimas. Jis nebuvo nei paveldimas, nei nuolatinis, bet praeinanti malonė, visiškai pavaldi Dievo valiai. Pranašai palaikė ir puoselėjo Sandoros bendrijos tikėjimą (2 Sam 12,1-15), smerkė stabų garbinimą (1 Kar 14,1-13), gynė dorą (2 Sam 12,1-15), davė patarimus valdovams (Iz 31,1-3) ir padėjo žmonėms reikaluose (1 Sam 9,6-9). Kartais net stebuklais patvirtindavo savo žodžius iš Dievo; jų pranašystės apie ateitį aitrino Mesijo ir jo karalystės atėjimo laukimą. Pranašų raštija apima autentišką pranašų skelbimo šerdį. Kai kurios jų knygų dalys buvo pačių pranašų užrašytos, o kitos – jų mokinių ir sekėjų. Pranašų knygos, kurias mes skaitome, yra antologijos – rinkiniai Dievo žodžių, duotų vienam ar kitam pranašui.

Pranašystės aptaria žmonių dorovinį elgesį pagal Mozės sandorą tarp Dievo ir Izraelio. Jos moko gilių tiesų ir iškilios doros, apima įspėjimus, grasinimus, pranešimus apie bausmę ir išgelbėjimo pažadus, daromus Dievo vardu vaizdinga, poetiška išraiška. Pranašai Dievo vardu metė iššūkį tiek pavieniam žmogui apsispręsti už Dievo užmojį savo buityje, tiek visuomenei ir pagonių tautoms jų svajonėse.

Savo turiniu pranašystės žanras naudoja įspėjimą ir grasinimą, kartu su pamokymu ir pažadu; pranešama Dievo vardu apie artimus ar tolimus įvykius (Iz 8-9). Savo išraiška pranašystės žanro dieviška ištaka slypi žodžiuose: „Tai Viešpaties žodis“, arba: „Taip kalbėjo (kalba) Viešpats“ (Oz 4,1.7-10; Am 3,1; 5,1.14-15).

Iš mažumės įpratę matyti virš galvos žvaigždes, paprastai jų nebepastebime. Kartkartėmis jas laikome bereikšmiais žiburėliais akims pasiganyti. Taip yra ir su Pranašų knygomis. Tačiau, žvilgterėjus į jas iš istorinių platumų, pranašų žodžiai iš Dievo ir pasakojimai apie juos darosi prasmingi ir daugiasluoksniai. Mat jie kalba apie tai, kas yra ir kas dar bus, priartindami tai, kas jau buvo. Pranašų žodžių iš Dievo šaknys yra tikėjimo kraitis ir jo sąveika su istorine Sandoros tautos buitimi. Žydų tautos karaliai rūpinosi tautos gerove – saugumu, o Pranašai – Sandoros tautos ateitimi, kuri prasideda dabar. Karaliams būdinga trumparegiškumas. Pranašai sielojasi amžinu Dievo rūpesčiu dėl žmogaus gyvenimo prasmės bei laimės vizijos ir Kūrinijos. Pranašai yra asmenys, kurie, kartą sutikti, lieka nepamirštami.

Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_K1998):
  ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>