BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 08 22 Antrad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

ĮVADAI IR RAKTAI

Bendrasis įvadas į Bibliją | Rubšio „Raktai“ | Įvadai Biblijoje RK_K1998 | Įvadai Biblijoje RK_E1999

Įvadai Biblijoje RK_E1999

ŠVENTASIS RAŠTAS

Šventasis Raštas (gr. graphai (hagiai) / hiera grammata, lot. sacra scriptura / sancta scriptura), arba Biblija (gr. biblia (hagia), lot. biblia (sacra)), ekumeniniame leidime apimantis septyniasdešimt penkias knygas, nuo III a. krikščionių tradicijoje dalijamas į dvi dalis: Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą.

Tai knygų rinkinys, I a. po Kr. krikščionių perimtas iš izraelitų kaip istorinio Dievo apreiškimo liudijimas (ST) , papildytas įsikūnijusio Dievo Sūnaus apsireiškimo liudijimu (NT) ir suprantamas kaip Dievo žodis, užrašytas Šventosios Dvasios įkvėptų autorių.

Šventajame Rašte atskleista išganymo istorija nuo žmonijos protėvių prarastos palaimos priešistorėje (Pradžios knyga) iki atgautos palaimos laikų pabaigoje (Apreiškimas Jonui) . Senasis Testamentas liudija, jog pirmiausia Dievas išsirinko vieną tautą, sudarė su ja Sandorą ir pažadėjo išganymą, o Izraelis, patirdamas Dievo globą, ilgainiui įsisąmonino savo misiją tarp pasaulio tautų ir rengė jas Kristaus bei mesijinės karalystės atėjimui. Naujajame Testamente pasakojama, kaip išganymui įvykdyti Dievas atsiunčia savo Sūnų; jis iškyla kaip paskutinis Adomas, naujosios ir galutinės Sandoros tarpininkas. Taip išryškėja viso Šventojo Rašto vientisumas, Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą susiejantis tarpusavio priklausomybe, ir laipsniška Dievo apreiškimo sklaida nuo pažado (ST) iki jo išsipildymo (NT) .

Dievo veikimą žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje įkvėptieji rašytojai išreiškė žmogiškomis mintimis ir žodžiais. Dievo įkvėpimas kaip antgamtinis reiškinys skatino juos rašyti, apšvietė, suteikė užrašytam žodžiui dieviškąją prasmę ir laidavo jo neklaidingumą.

Būdamas Dievo įkvėptas, tikras ir neklaidingas, Šventasis Raštas kartu yra daugiasluoksnis kūrinys. Jame atsispindi autorių individualios prigimties bruožai, išsilavinimas, gyvenimo patyrimas ir visuomeninė padėtis, gyvenamojo laikotarpio istorinės, socialinės ir kultūrinės ypatybės. Šventajame Rašte galima rasti įvairaus žanro ir stiliaus pavyzdžių: istorinių ir literatūrinių pasakojimų, poezijos kūrinių, filosofijos ir teologijos traktatų, liturginių tekstų, teisės dokumentų, biografijų ir laiškų, prakalbų ir pamokslų, palyginimų ir patarlių rinkinių. Jo knygose užrašytus pasakojimus savitai nuspalvina dvasia ir tradicija besiskiriančios originalo kalbos: rašomoji hebrajų kalba, šnekamoji aramėjų kalba ir bendrinė graikų kalba.

Iš pradžių perdavinėjamo žodinės tradicijos, o paskui užrašinėjamo Šventojo Rašto sąranga plėtojosi trylika šimtmečių (XII a. pr. Kr.­I a. po Kr.) , kol įgijo dabartinį pavidalą. Jis buvo užrašytas hebrajiškai su keletu aramėjiškų intarpų (ST Pirmojo kanono, arba Protokanoninės, knygos) ir graikiškai (ST Antrojo kanono, arba Deuterokanoninės, knygos ir NT knygos) , tačiau iki mūsų laikų neišliko nei originalūs rankraščiai, nei amžininkų nuorašai (seniausi išlikę ST nuorašų fragmentai siekia II a. pr. Kr., NT ­ II a. po Kr.) .

Gana anksti Šventąjį Raštą imta versti į kitas senovės kalbas (III a. pr. Kr. graikų, I a. pr. Kr.­ I a. po Kr. aramėjų, I a. po Kr. lotynų, II a. sirų, III a. koptų, IV a. gotų, IV a. pab. etiopų, V a.pr. armėnų, V a. pab. gruzinų). Tarp krikščionių nuo I a. plito ST vertimas į graikų kalbą (III­II a. pr. Kr.) ­ vadinamoji Septuaginta (gr. metaphrasis ton hebdomekonta (0) „septyniasdešimt (vertėjų) vertimas“, lot. septuaginta (LXX) „septyniasdešimt“) , kuria kaip Šventuoju Raštu iki II a. po Kr. naudojosi gimtosios kalbos nebemokantys hebrajų išeiviai. Vėliau įstvirtino viso Šventojo Rašto vertimas į lotynų kalbą (IV­–V a.) ­ vadinamoji Vulgata (lot. biblia sacra vulgatae editionis „Šventosios Biblijos visuotinis leidimas“) . Iki pat XVI a. daugiausia būtent iš šių vertimų ir tik vėliau (ypač XX a.) ­ iš originalo kalbų Šventasis Raštas buvo verčiamas į šiuolaikines kalbas. Jungtinių Biblijos draugijų 1998 m. duomenimis, pasaulyje jau išplatinta per 3 mlrd. spausdinto viso Šventojo Rašto ir pavienių dalių egzempliorių beveik 2000 kalbų bei dialektų.

Nuo pat krikščionybės pradžios Šventuoju Raštu grindžiamas Dievo žodžio skelbimas liturgijoje, pamoksluose, katekezėje ir kitose sielovados srityse. Pažinti jame glūdinčią tiesą apie žmogaus išganymą padeda šiuolaikinės biblistikos mokslas (Šventojo Rašto archeologija, istorija, filologija, tekstologija, egzegezė, teologija).

Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_E1999):
  BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. – Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999.
© Lietuvos Biblijos draugija, 1999.
© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1999. Išsamiai apie leidimą >>