ĮVADAI IR RAKTAI

Bendrasis įvadas į Bibliją | Rubšio „Raktai“ | Įvadai Biblijoje RK_K1998 | Įvadai Biblijoje RK_E1999

Įvadai leidinyje „Biblija RK_K1998“

Pratarmė (bendrasis įvadas) || Įvadas į Naująjį Testamentą || Įvadai į ST knygų rinkinius ir knygas || Įvadai į NT knygų rinkinius ir knygas

Į V A D A I   Į   N T   K N Y G Ų   R I N K I N I U S   I R   K N Y G A S

APAŠTALO PAULIAUS LAIŠKAI

21 NT knyga turi formą, artimą senovės laiškams. Reikia skirti tikruosius laiškus (dokumentus, kurių informacija adresuota konkretiems asmenims ir turi praktinius tikslus) nuo laiško forma apvilktų raštų platesnei žmonių grupei. Antai Laiškas žydams (Žyd) iš tiesų yra teologinis traktatas, o 1 Pt, 2 Pt, 1 Jn – katechetinio pobūdžio homilijos. Tokius visuomeninio pobūdžio laiškus įprasta dar vadinti epistolėmis.

Daugumas NT laiškų – epistolės, dažnai turinčios tarnybinius uždavinius. Tokie yra daugumas apaštalo Pauliaus laiškų. Tuo tarpu Fm, 2 ir 3 Jn – visiškai asmeniniai. Dar kitų „laiškų“ pobūdis – grynai formalus, pvz., Jok, Žyd, Apr.

NT kanone yra 13 laiškų, kurių tekste tvirtinama apaštalo Pauliaus autorystė. Žyd, pirmiausia pasirodęs Aleksandrijoje ir tik nuo IV a. Vakarų Bažnyčioje, – ne Pauliaus kūrinys. Pauliaus laiškuose skiriama vad. pastoracinių laiškų grupė – 1 ir 2 Tim, Tit. Jais Paulius moko savo bendradarbius ir nagrinėja konkrečius bažnytinių vadovų uždavinius. Kai kas dar išskiria vad. kalėjimo laiškų grupę – Ef, Fil, Kol, Fm; juos Paulius parašė kalinamas.

Šiuo metu nekyla jokių abejonių dėl daugumos Pauliaus laiškų autentiškumo^[i1]. Kiek keblesnis vad. pastoracinių laiškų klausimas (1 ir 2 Tim, Tit). Mat jų žodynas, hierarchijos aprašymai ir Bažnyčios situacija gerokai skiriasi nuo kitų Pauliaus laiškų informacinės medžiagos^[i2]. Vis dėlto daug katalikų ir protestantų autorių sutaria, kad šių laiškų turinys taip ryškiai atspindi Pauliaus pasaulėvaizdį ir jo dvasią, jog reikia manyti ir šių dokumentų pagrindą esant tikras Pauliaus mintis, tik jos gerokai apdorotos vėlesnių redaktorių, norėjusių tuos laiškus priartinti prie konkrečios bendrijų būklės po Pauliaus mirties.

Pauliaus gyvenimo šaltiniai sukaupti NT, daugiausia Apd: 7,58; 9,1-30; 11,25-30; 13-28. Be to, autobiografinių žinių randame pačiuose apaštalo laiškuose: Rom 11,1; 1 Kor 15,8-9; 2 Kor 11,22-12; Gal 1,11-2,14; Fil 3,4-6; 2 Tim 1,5; 3,10-11.

Itin reikšminga, kad kai kurie Pauliaus gyvenimo momentai gali būti užfiksuoti pasaulinės istorijos fone, būtent Erodo Agripos I mirtis 44 m., Galiono valdymas Korinte 50–51 ar 51–52 m., Felikso valdymas Cezarėjoje 58–60 m. Pats Paulius nurodo, kad nuo jo atsivertimo iki apsilankymo Jeruzalėje po pirmosios misijų kelionės praslinko 14 metų. Taigi istorikai yra sudarę apytikrę Pauliaus gyvenimo ir darbų chronologiją:

Gimimas	apie 5–15 po Kristaus
Atvykimas Jeruzalėn mokytis	apie 30
Atsivertimas	34–36
Gyvenimas Damaske ir Arabijoje (3 metai)
Apsilankymas Jeruzalėje	37–39
Gyvenimas Tarse
Sugrįžimas į Antiochiją	43–44
Pirmoji misijų kelionė	45–49
Apsilankymas Jeruzalėje. Apaštalų susirinkimas	49
Antroji misijų kelionė	49–52
Korintas	50–52
Korintas1 ir 2 Tes	51–52
Trečioji kelionė	53–58
Efezas	54–57
KorintasGal	54
Korintas1 Kor	54
KorintasMakedonija	57
Korintas2 Kor	57
KorintasKorintas	57–58
Rom	57–58
Jeruzalė	58
Cezarėja	58–60
Kelionė į Romą	60–61
Roma. Pirmasis kalinimas	61–63
KorintasKol, Fil, Ef, Fm	61–63
Kelionė į Ispaniją	63–67
Antrasis kalinimas ir mirtis Romoje[i3]	apie 67

Apie Pauliaus kelionę į Ispaniją kalba senovinė Romos tradicija, tvirtinanti, kad Paulius įvykdęs savo ketinimą (Rom 15,24). Klemensas Romietis 95 m. rašo, jog Paulius pasiekęs „Vakarų ribas“, o tai tegali reikšti Ispaniją. Taip pat ir Muratorio kodeksas apie 200 m. įsakmiai mini Pauliaus kelionę į Ispaniją.

Pauliaus laiškai stebina dvasinio turinio turtingumu ir įvairiapusiška informacija. Pirma, tai seniausieji Bažnyčios gyvenimo dokumentai, iš kurių sužinome apie ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą, apie jos mokymo ir hierarchijos evoliuciją. Antra, juose randame gilių teologinių koncepcijų, nebijančių atskleisti Visatos prasmę ir tikslus. Paulius pasirodo esąs gabus praktikas, kada jis organizuoja pirmąsias parapijas, rūpinasi ekonominiais klausimais ir sprendžia sudėtingas problemas, kurias iškėlė pagonių misijos. Tas pats Paulius mums praskleidžia nuostabias mistikos viršūnes, kada prabyla apie dangaus ir sielos paslaptis, išlieja savo džiūgavimą dėl vienybės su Kristumi. Dar labiau mus stebina apaštalo energija ir heroizmas visokiais būdais skelbiant tautoms Evangeliją. Iš jo laiškų matome, kokias neribotas galimybes slepia krikščioniškoji egzistencija, kai žmogus įsitikina savo pašaukimu aktyviai dalyvauti dvasinėje Bažnyčios statyboje. Ir joks žmogus nėra sukūręs didingesnio himno meilei, „kuri visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13,7-8). Atskleisdamas meilės slėpinius, Paulius parodo krikščionybės esmę, kuri yra ne vien mokymas, bet pirmiausia įkvėptas gyvenimas: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2,20).

Išnašos:
1	Plg. P. Feine, J. Behm, W G. Kümmel. Einleitung in das Neue Testament. – 15 Heidelberg, 1967, p. 176; R. Bultmann. Theologie des Neuen Testaments. – 6 Berlin, 1970, p. 191.
2	Plg. A. Wikenhauser. Einleitung in das Neue Testament. – 5 Leipzig, 1964, p. 319–324.
3	Pagal J. L. Mc Kenzie. Dictionary of the Bible. – London–Dublin, 1966, p. 684.

LAIŠKAI IŠ KALĖJIMO

Keturis laiškus – Ef, Fil, Kol ir Fm – šv. Paulius yra parašęs kalinamas pirmąjį kartą Romoje (61-63 m.). Iš dalies ir 2 Tim, parašytas prieš apaštalo mirtį, tinka kalėjimo laiškų grupei, tačiau dėl savo adresato ir vėlesnės datos jis paprastai skiriamas prie pastoracinių laiškų.

Laiškas efeziečiams. Efezo miestas senovės pasaulyje garsėjo ne tik pramone ir prekyba, bet ir „pasauliniu stebuklu“ – Artemidės šventykla, kurioje buvo laikomas „iš dangaus nukritęs“ deivės atvaizdas. Mieste buvo labai paplitę įvairūs burtai, garsios buvo jo burtų knygos.

Paulius lankėsi Efeze antrojoje misijų kelionėje, o trečiosios laikotarpiu čia praleido bemaž trejus metus. Apd aprašo dramatiškus įvykius, dėl kurių Paulius turėjo palikti Efezą (žr. 18,23-20,4).

Vis dėlto vad. Laiškas efeziečiams nėra skirtas Efezui. Iš laiško sužinome, kad autorius nėra lankęsis bendruomenėje, kuriai rašo (žr. 1,15; 3,2-3; 4,21). Greičiausiai tai yra aplinkraštis Maž. Azijos bendruomenėms, kuriame aiškinama Bažnyčios prigimtis ir sandara. Esama nuomonės, jog šis laiškas identiškas su dingusiu laišku Laodikėjos bendrijai (plg. Kol 4,16). Aplinkraštį galėjo įvairios bendruomenės nusirašyti kaip sau skirtą, todėl dalis nuorašų liko su Efezo vardu.

Laiškas yra dviejų dalių. Pirmojoje kalbama, kad išganymas universalus, skirtas tiek žydams, tiek pagonims (1,3-3,21); Paulius pabrėžia savo pašaukimą – skelbti Evangeliją pagonims. Antrojoje dalyje (4,1-6,20) yra labai svarbūs ekleziologiniai tekstai; juose Paulius vaizduoja Bažnyčią kaip Kristaus kūną, kurio galva – pats Kristus. Remdamasis šia vizija, apaštalas skatina tikinčiuosius gyventi, kaip dera mistinio Kristaus kūno nariams, ir prisidėti prie Bažnyčios brandos.

Laiškas filipiečiams. Paulius atvyko į Filipus (Makedonijos miestas Egėjo jūros pakraštyje) savo antrojoje kelionėje, 50 ar 51 m. Filipiečių bendruomenė labai prisirišo prie apaštalo, rūpinosi juo, patekusiu į kalėjimą.

Laiške Paulius pasakoja apie savo būvį Romoje (1,12-26), skatina tikinčiuosius gyventi tikėjimo dvasia (1,27-2,18); kalba apie savo bendradarbius Timotiejų ir Epafroditą, filipiečių pasiuntinį (2,19-3,1); įspėja saugotis žydų agitatorių ir blogų krikščionių (3,2-21).

Laiškas kolosiečiams. Kolosų miestas buvo pietinėje Frigijos provincijoje (Maž. Azijoje). Jis garsėjo vilnonių ir kitokių audinių gamyba. Paulius sako, kad krikščionių bendruomenė Kolosuose buvusi ne jo įsteigta, kaip ir kaimyniniuose miestuose – Laodikėjoje ir Hierapolyje (žr. Kol 1,4-7; 2,1), tačiau imąsis rašyti Kolosų tikintiesiems laišką dėl klaidingų mokymų pavojaus.

Laiško įžangoje (1,1-2,5) apaštalas iškelia Kristaus – didžiojo Tarpininko – vaidmenį išganyme ir skelbia savo apaštalinę misiją: paskleisti šią paslaptį tautoms. Toliau eina poleminė dalis (2,6-23), įspėjanti laikytis gautojo mokslo ir saugotis klaidingų žydiškų doktrinų, varžančių tikinčiųjų laisvę. Antrojoje dalyje (3,1-4,6) raginama gyventi Krikšto atgimimo dvasia, duodami pamokymai atskiriems luomams (vyrams–moterims, vaikams–tėvams, vergams–šeimininkams), skatinama melstis ir būti protingiems santykiuose su netikinčiaisiais.

Apie Laišką Filemonui kalbėsime įvade į pastoracinius laiškus.

PASTORACINIAI LAIŠKAI

Laiškai 1 ir 2 Tim ir Tit sudaro vadinamąją pastoracinių laiškų grupę. Jie skirti artimiems Pauliaus bendradarbiams, ištikimiems jo misijų kelionių palydovams Timotiejui ir Titui. Po pirmojo kalinimo Romoje Paulius Timotiejų paskyrė Efezo vyskupu, o Titą – Kretos vyskupu ir vėliau laiškais teikė jiems nurodymų. 2 Tim kiek panašus į testamentą ir šiuo atžvilgiu primena asmeninius laiškus, kaip Fm ir 3 Jn. Į šią grupę skiriamas ir Fm.

Laiškai Timotiejui. Timotiejus buvo kilęs iš Listros Likaonijoje (Maž. Azijoje), netoli Pauliaus tėviškės. Jo tėvas buvo graikas, o motina pamaldi žydė, priėmusi krikščionybę (žr. Apd 16,1; 2 Tim 1,5). Antrosios Pauliaus kelionės metu, greičiausiai 49 m., jis prisidėjo prie apaštalo, tapo jo nuolatiniu palydovu ir neatsitraukė dėl jokių sunkenybių ar persekiojimų.

Laiškuose apaštalas moko Timotiejų kovoti su klaidingais mokslais (1 Tim 1,3-20; 4,1-11; 6,3-19 ir 2 Tim 2,14-4,8) ir aiškina Bažnyčios ganytojo pareigas (1 Tim 2,1-3,16; 4,12-16; 2 Tim 1,6-2,13). Iš abiejų laiškų matome, kad bažnytinis gyvenimas jau yra stiprus bei išsivystęs. Jau išryškėjusi hierarchinė schema: vyskupai, kunigai („vyresnieji“), diakonai. Išaugus Bažnyčiai, pasirodė ir naujų klaidingų mokymų tiek tarp žydų, tiek tarp pagonių kilmės krikščionių. 1 Tim parašytas greičiausiai 65 m., o 2 Tim – prieš mirtį, 66 m.

Laiškas Titui. Titas buvo kilęs iš pagonių tėvų, Pauliaus atverstas į krikščionybę. Jį Paulius iš Antiochijos pasiėmė su savimi į Jeruzalę, į Apaštalų Susirinkimą (žr. Apd 15,1 ir t.). Vėliau jis tapo Pauliaus bendradarbiu ir Kretos vyskupu. Jo ganytojavimas susidūrė su panašiais sunkumais kaip ir Timotiejaus. Todėl laiškas jam labai panašus į 1 Tim. Čia kalbama apie vyskupo uždavinius ir jo asmens savybes, nurodomos įvairių luomų pareigos ir mokoma kovoti su klaidingomis doktrinomis.

Laiškas buvo parašytas greičiausiai 65 m.

Laiškas Filemonui, rašytas iš Romos apie 62 m., yra trumpas, bet labai nuoširdus. Jis atskleidžia Pauliaus didžiadvasiškumą, žmonių pažinimą, užuojautą, humoro jausmą. Laimėjęs Kristui pabėgėlį vergą Onesimą, Paulius prašo jo šeimininką Filemoną, kad jį visiškai paleistų. Krikščionybė tais laikais negalėjo reikalauti, kad valstybė panaikintų vergiją, bet darė tokią įtaką atsivertusiems vergų šeimininkams, kad tie imdavo vergus laikyti lygiaverčiais šeimos nariais.

VISUOTINIAI LAIŠKAI

Be Pauliaus laiškų, NT kanonas turi dar septynis laiškus, kurie gerokai vėliau susilaukė visuotinio Bažnyčios pripažinimo. Ši laiškų grupė pavadinta „katalikiškaisiais laiškais“, t. y. „visuotiniais“, dėl gana bendro jų pobūdžio ir tinkamumo visoms bendruomenėms (nors 2 ir 3 Jn skirti apibrėžtiems adresatams). IV a. Bažnyčios istorikas Eusebijus pirmasis mini šių laiškų grupę.

Jokūbo laiškas. NT minimi trys Jokūbai: 1 – apaštalas Jokūbas Vyresnysis, Zebediejaus sūnus, evangelisto Jono brolis; jis buvo nužudytas prie karaliaus Erodo Agripos (42 ar 44 m., žr. Apd 12,2); 2 – apaštalas Jokūbas Jaunesnysis, Alfiejaus sūnus (žr. Mt 10,3; Apd 1,13); 3 – Viešpaties Jėzaus pusbrolis Jokūbas, Klopo sūnus („Viešpaties brolis“ – žr. Mt 13,55; Gal 1,19; 2,9.12), kuris, Petrui iškeliavus į kitas šalis, tapo Jeruzalės krikščionių bendruomenės galva ir atliko svarbų vaidmenį Apaštalų Susirinkime 49 m. (žr. Apd 15,13-21). Jis buvo užmuštas akmenimis Jeruzalėje 61 ar 62 m. Šis trečiasis Jokūbas ir bus laiško autorius. Pastebime, kad įžangoje jis nevadina savęs apaštalu.

Jokūbo laiškas skirtas žydų kilmės krikščionims, gyvenantiems už Palestinos ribų. Jis sudarytas iš įvairių pamokymų bei įspėjimų apie krikščionišką gyvenimą. Pažymėtinos temos: apie pagundas (1,2-18), apie gerųjų darbų svarbą (1,19-27), įspėjimas neniekinti vargdienių ir neaukštinti turtuolių (2,1-13), liežuvio valdymas (3,1-12), reikalas vengti pasaulio vilionių (4,1-12), baisi savanaudžių turtuolių lemtis (5,1-6) ir kt.

Pripažįstant laiško autoriumi Jeruzalės vyskupą Jokūbą, parašymo data nustatoma tarp 49 ir 60 m. Protestantų tyrinėtojas V. G. Kiumelis mano, kad laiškas nežinomo autoriaus parašytas I a. pabaigoje.

Pirmasis Petro laiškas. Tai paguodos bei paskatinimo raštas krikščionims, vargstantiems Mažojoje Azijoje. Dėl savo praktinio pedagoginio pobūdžio šis laiškas neturi aiškaus plano. Galima nurodyti, jog 1,13-2,10 apima bendro pobūdžio paskatinimus gyventi tiesoje ir artimo meilėje. Toliau eina detalūs pamokymai įvairioms gyvenimo aplinkybėms (2,11-4,6). Čia dėstoma apie klusnumą pagonių vyresnybei, šeimininkų ir vergų santykius, šeimų sugyvenimą ir kt. Baigiamoji laiško dalis (4,7-5,11) kalba apie artėjantį pasaulio galą bei kantrybę sunkiuose išmėginimuose („degina jus ugnis, <...> nes taip darosi jums išmėginti“ – 4,12).

Nors ir kiek svyruodami, daugumas tyrinėtojų pripažįsta šio rašto autoriumi apaštalą Petrą; jo mintis surašęs jo sekretorius Silvanas ir pasiuntęs adresatams dar prieš Petro mirtį (64 m.).

Antrasis Petro laiškas. Šis dokumentas labai artimas Judo laiškui (2 Pt cituoja Jud). Jo turinys drąsina tikinčiuosius (1,3-21) ir įspėja prieš klaidamokslius (2,1-22). Laiškas remiasi apaštalo Petro autoritetu, jo pamokslais, bet, matyt, yra suredaguotas vėliau, II a. pirmojoje pusėje. Bažnyčia nuo seno pripažįsta jį Dievo įkvėptu apaštalinės kilmės tekstu.

Pirmasis Jono laiškas neturi tipiškų antikinio laiško bruožų ir yra greičiau teologinis traktatas dvasiniam tikinčiųjų auklėjimui. Tai kartu ir dvasinis apaštalo Jono testamentas su jam būdingu švelnumu ir meilės primato tikėjime akcentavimu. Jono evangelijos ir Pirmojo laiško kalba ir minčių raiška labai panašios; tai patvirtina, jog jie rašyti to paties asmens.

Laiškas neturi griežtesnio plano. Jo pagrindinės temos: tikinčiųjų gyvenimas Dievo Artume (2,3-6), nuoširdi artimo meilė (2,7-11; 3,23-24; 4,12-16), klaidamokslių pavojai (2,18-27; 4,1-6), nuodėmių vengimas (3,4-10), tobula meilė (4,17-19) ir kt.

Laiškas galėjo būti parašytas pirmojo amžiaus pabaigoje, netrukus po Jono evangelijos.

Antrasis ir Trečiasis Jono laiškai prasideda gana paslaptingu titulu „presbyteros“ („vyresnysis“). Ankstyvojoje Bažnyčioje tuo vardu dažniausiai būdavo vadinami valdančiosios kolegijos nariai (plg. Apd 11,30; 14,23; 15,2; 20,17; 21,18) atskirose bendruomenėse. Tuo tarpu 2 Jn ir 3 Jn autorius turi nepalyginti didesnį autoritetą ir anaiptol nesiriboja viena bendruomene (plg. 2 Jn 5,13; 3 Jn 10). Todėl galima manyti, kad titulą „presbyteros“ reikėtų versti kitaip, greičiausiai žodžiu „senelis“. Sprendžiant iš artimų bei šiltų „senelio“ santykių su bendruomenėmis, jis yra joms gerai žinomas, didžiai autoritetingas asmuo, kuriam nereikia trumpučiuose laiškeliuose žymėti savo tikrojo vardo.

Laiškų kalba, stilius bei minčių pasaulis aiškiai priklauso apaštalui Jonui. Todėl visiškai pagrįstai sako A. Vikenhauzeris, kad kas apaštalą Joną laiko 1 Jn autoriumi, tas turi jį laikyti ir 2 Jn bei 3 Jn autoriumi.

Antrasis laiškas primena bendruomenei meilės įsakymus ir duoda įspėjimų dėl klaidamokslių. Trečiajame laiške „senelis“ giria adresato Gajaus gyvenimo teisumą ir žada netrukus sudrausti neklusnų, „mėgstantį vadovauti“ Diotrefį.

Kaip ir kiti Jono raštai, šie laiškai datuojami I a. pabaiga.

Judo laiškas. Apie klaidingus mokslus bei jų pavojų kalba ir trumputis Judo laiškas, teturintis vieną skyrių. Autorius laiško pradžioje aiškiai nurodo savo uždavinį: kovoti už tikėjimą (Jud 3). Laiškas ištisai kaltina ir smerkia klaidas bei dorovinį iškrypimą, tvirtina, jog visas klaidas skleidžia juslingumui pasidavę žmonės (plg. 18-19).

Autorius save pamini laiško pradžioje. Tai „Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis“, apie kurio laišką esame kalbėję. Pasak A. Vikenhauzerio ir kitų, laiškas parašytas tarp 70–80 m.

	Bibliografiniai duomenys (Biblija RK_K1998):   ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>