| Tob 11 | 5 Tuo tarpu Ana sėdėjo, atidžiai stebėdama kelią, kuriuo turėjo pareiti jos sūnus. 6 Pamačiusi jį pareinant, ji tarė jo tėvui: „Tikėk manimi, tavo sūnus pareina! Ir vyras, kuris su juo iškeliavo!“ 7 Prieš Tobijui prieinant prie tėvo, Rafaelis tarė: „Aš esu tikras, kad jo akys bus atvertos. 8 Patepk jo akis žuvies tulžimi. Baltuosius šlakus vaistas sutrauks, ir jie nukris jam nuo akių. Tavo tėvas atgaus regėjimą ir matys šviesą“. Tobito akys išgyja 9 Ana, pribėgusi prie sūnaus, puolė jam ant kaklo ir tarė: „Dabar tave pamačiusi, mano vaikeli, galiu mirti“. Ji apsiverkė. 10 Tada Tobitas atsikėlė ir apgraibomis išėjo pro kiemo vartus. Tobijas priėjo prie jo 11 su žuvies tulžimi rankoje ir, jį tvirtai prilaikydamas, papūtė jam į akis, tardamas: „Tėve, nebijok!“ Tada jis patepė jam akis vaistais ir truputį palaukė. 12 Paskui jis abiem rankomis nutraukė, pradėdamas nuo akių kampų, baltuosius šlakus. 13 Tobitas, pamatęs savo sūnų, apkabino jį abiem rankomis ir 14 verkdamas kartojo: „Tave, mano sūnau, savo akių šviesą, aš matau!“ Tada jis tarė: „Tebūna pašlovintas Dievas, tebūna pašlovintas jo didingas vardas, tebūna palaiminti visi jo šventieji angelai! Tebūna pašlovintas jo šventasis vardas per visus amžius! 15 Nors jis mane ir nuplakė, bet jis manęs ir pasigailėjo. Štai dabar matau savo sūnų Tobiją!“ Tada Tobitas sugrįžo į vidų, džiaugsmingai visu balsu šlovindamas Dievą. Tobijas papasakojo savo tėvui, kad kelionė buvo sėkminga, kad jis parnešė pinigus, kad jis vedė Raguelio dukterį Sarą ir kad iš tikrųjų ji yra pakeliui į čia, labai arti Ninevės vartų. |
