| Tob 12 | Rafaelio atlyginimas 1 [i1]Pasibaigus vestuvėms, Tobitas pasišaukė savo sūnų ir jam tarė: „Mano sūnau, tu turėtumei išmokėti algą su tavimi keliavusiam vyrui ir dar pridėti prie to, kas buvo sutarta“. – 2 „Tėve, – jis klausė, – kiek turiu duoti jam už pagalbą? Net jeigu duočiau pusę visos mantos, kurią jis pargabeno su manimi, man nebūtų nuostolio. 3 Juk jis parvedė mane gyvą ir sveiką pas tave, išgydė mano žmoną, parnešė pinigus su manimi ir tave išgydė. Kiek tad turiu pridėti prie to, kas sutarta?“ – 4 „Jis yra vertas, mano sūnau, gauti pusę visko, ką jis parnešė“. 5 Tobijas tad pasišaukė Rafaelį ir jam tarė: „Imk kaip algą pusę visko, ką parnešei, ir eik ramybėje“. Pamokymai 6 [i2][i3]Tada Rafaelis, pasivedęs juos abu į šalį, tarė: „Šlovinkite Dievą ir visų gyvųjų akivaizdoje pripažinkite jį už jo gerus jums padarytus darbus. Šlovinkite ir giedokite giesmes jo vardui. Skelbkite visiems žmonėms Dievo darbus su derama pagarba; nedelskite jį pripažinti. 7 Karaliaus paslaptį yra gera užslėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti ir pripažinti su derama pagarba. Darykite, kas gera, ir piktas jūsų neužklups. 8 [i4]Melstis ir pasninkauti yra gera, bet geriau negu tai – išmalda ir teisumas. Truputis su teisumu yra geriau, negu perteklius su nedorumu. Geriau duoti išmaldą, negu krauti auksą, 9 nes išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes. Kas duoda išmaldą – ilgai gyvens, 10 bet kurie daro nuodėmes ir nedorai elgiasi – yra didžiausi savo gyvasties priešai“. Rafaelio tapatybė 11 „Dabar apreikšiu jums visą teisybę, nuo jūsų nieko nenuslėpdamas. Tai jau esu jums paskelbęs, sakydamas: 'Karaliaus paslaptį dera užslėpti, bet Dievo darbus reikia apreikšti su derama pagarba'. 12 [i5]Taigi, kai tu, Tobitai, ir Sara meldėtės, aš liudijau judviejų maldą VIEŠPATIES Šlovės akivaizdoje. Panašiai būdavo, kada tik laidodavai mirusius. 13 O tada, kai tu nedelsdamas atsikėlei nuo stalo ir palikai pietų valgius, kad nueitum ir palaidotum mirusį, 14 aš buvau pasiųstas[i6] tavęs išmėginti. Tuo pačiu metu Dievas pasiuntė mane išgydyti tavęs ir tavo marčios Saros. 15 [i7]Aš esu Rafaelis, vienas iš septynių angelų, kuriems leista tarnauti VIEŠPATIES Šlovės akivaizdoje“. 16 Abudu buvo apstulbę. Jie puolė kniūbsčia, nes buvo baimės apimti. 17 „Nebijokite, – jis tarė jiems, – ramybė su jumis! Dabar ir visados dėkokite VIEŠPAČIUI! 18 Juk aš, būdamas su jumis, to nedariau savo nuosprendžiu, bet vykdžiau Dievo valią. Šlovinkite jį kasdien ir visados. Giedokite jam giesmę! 19 Nors matėte mane valgant ir geriant, iš tikrųjų aš nevalgiau ir negėriau. Ką jūs matėte, buvo regėjimas. 20 Dabar tad kelkitės nuo žemės ir šlovinkite Dievą. Štai aš žengiu pas tą, kuris mane pasiuntė. Užrašykite į knygą visus šiuos, jums įvykusius, dalykus“. 21 Jam pakilus į orą, jie atsistojo ir nebegalėjo jo daugiau matyti. 22 Jie šlovino Dievą giesmėmis, dėkojo jam už tokius jo nuostabius darbus, kai Dievo angelas buvo jiems pasirodęs. |
