¹ Tuo tarpu Tobitas visą laiką skaičiavo, kiek reikėtų Tobijui dienų nukeliauti ir kiek dienų parkeliauti. Praėjus tam dienų skaičiui ir sūnui nepasirodant, ² jis tarė: „Stebiuosi, kas galėjo atsitikti. Galbūt kas nors jį ten sulaikė? O galbūt Gabaelis jau miręs ir nėra kas jam pinigus paduotų“. ³ Jis ėmė sielotis. ⁴ „Mano vaikas yra žuvęs,^[i1] nebėra jo tarp gyvųjų,“ – sakė jo žmona Ana. Ji pradėjo verkti ir raudoti sūnaus, tardama: ⁵ „Vargas man, mano vaikeli, mano akių šviesa, kad išleidau tave į kelionę“. ⁶ Bet Tobitas ją ramindavo: „Nusiramink! Liaukis sielojusis, brangioji. Nėra ko sielotis. Kas nors nelaukto turbūt atsitiko. Tas vyras, su kuriuo jis iškeliavo, yra patikimas ir vienas iš mūsų giminaičių. Nesikankink dėl jo, brangioji. Netrukus jis bus namie“. ⁷ Ji atsakydavo: „Tu pats nusiramink! Liaukis mane apgaudinėti. Mano vaikas yra žuvęs!“ Kasdien ji išskubėdavo laukan ir žiūrėdavo į kelią, kuriuo jos sūnus buvo iškeliavęs. Ji pasitikėjo tik savo akimis. Saulei nusileidus, sugrįžusi į vidų, ji raudodavo ir verkdavo, visiškai negalėdama užmigti.

Išvykimas iš Ekbatanos

Pasibaigus keturiolikai vestuvių dienų, kurias Raguelis buvo prisiekęs švęsti dėl savo dukters, Tobijas nuėjo pas jį ir tarė: „Prašyčiau leisti man išvykti, nes žinau, kad mano tėvas ir motina neteko vilties mane pamatyti. Maldauju tad, tėve, leisti man išvykti ir sugrįžti į tėvo namus. Aš jau esu papasakojęs tau, kokiame varge jį palikau“.⁸ Bet Raguelis Tobijui kalbėjo: „Pabūk, mano vaikeli, pabūk pas mane. Aš pasiųsiu pasiuntinius pas tavo tėvą Tobitą, kad jie duotų jam žinią apie tave“. – ⁹ „Ne! – jis atsakė, – maldauju, leisk man vykti pas mano tėvą“. ¹⁰ Raguelis tad nedelsdamas davė Tobijui jo žmoną Sarą ir pusę visos savo nuosavybės: vergų ir vergių, jaučių ir avių, asilų ir kupranugarių, drabužių, pinigų ir namų ūkio reikmenų. ¹¹ Atsisveikindamas juos, jis apkabino Tobiją ir tarė: „Sudie, mano sūnau! Laimingos kelionės! Tegloboja Dangaus VIEŠPATS tave ir tavo žmoną Sarą! O, kad aš galėčiau pamatyti prieš mirdamas jūsų vaikus!“ ¹² Tada, pabučiavęs savo dukterį Sarą, jai tarė: „Mano dukra, gerbk savo uošvį ir uošvę, nes nuo dabar jie yra tau tokie pat tėvai, kaip davusieji tau gyvastį. Keliauk ramybėje, dukra! Leisk man girdėti apie save visad gerą žodį, kol tik aš būsiu gyvas“. ¹³ O Edna Tobijui tarė: „Mano vaikeli ir brangus mano broli, teparveda tave Dangaus VIEŠPATS laimingai! O, kad aš galėčiau pamatyti tavo ir savo dukters vaikus prieš numirdama! VIEŠPATIES akivaizdoje aš patikiu tau savo dukterį, nedaryk per visas savo gyvenimo dienas nieko, kas ją įskaudintų. Keliauk ramybėje, mano vaikeli! Nuo dabar aš esu tavo motina, o Sara yra tavo žmona. Telydi mus palaima per visas mūsų gyvenimo dienas!“ Pabučiavusi vieną ir kitą, ji išleido juodu į kelionę. ¹⁴ Raguelio namus Tobijas paliko kupinas laimės ir džiaugsmo, šlovindamas Dangaus ir žemės VIEŠPATĮ, Visatos Karalių, padariusį jo kelionę tokią sėkmingą. Atsisveikindamas su Ragueliu ir Edna, jis pridūrė: „Man VIEŠPATIES įsakyta gerbti jus per visas mano gyvenimo dienas!“

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>