BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2024 12 09 Pirmad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Skaičių knygaSkyrius: 21

 Skaičių knyga
  
Sk 21

Pergalė prieš Aradą

1 [i1]Kai kanaanietis Arado karalius, gyvenantis Negebe, išgirdo, kad Izraelis ateina per Atarimus, jis išėjo kovoti su Izraeliu ir paėmė kai kuriuos jų į nelaisvę. 2 Tada Izraelis padarė šį įžadą VIEŠPAČIUI: „Jei atiduosi šią tautą į mūsų rankas, mes visiškai sunaikinsime jų miestus“. 3 VIEŠPATS išklausė Izraelio maldą ir atidavė kanaaniečius. Izraeliečiai visiškai sunaikino juos ir jų miestus. Todėl ta vieta buvo pavadinta Horma.[i2]

Varinis žaltys

4 Nuo Horo kalno jie leidosi į kelionę Nendrių jūros keliu, norėdami apeiti Edomo kraštą. Bet pakeliui žmonės neteko kantrybės. 5 Jie kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: „Kodėl išvedei mus iš Egipto numirti dykumoje? Juk čia nėra nei maisto, nei vandens, – mes bjaurimės tuo niekam tikusiu maistu“.[i3] 6 Tada VIEŠPATS pasiuntė žmonėms ugningus[i4] žalčius. Jie gėlė žmones, ir nuo to daug izraeliečių mirė. 7 Žmonės ėjo pas Mozę ir sakė: „Nusidėjome, nes kalbėjome prieš VIEŠPATĮ ir prieš tave. Užtark pas VIEŠPATĮ, kad atimtų nuo mūsų žalčius“. Mozė tad meldėsi už žmones. 8 VIEŠPATS tarė Mozei: „Pasidirbk ugningą žaltį ir pridėk jį prie stulpo. Kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgęs į jį liks gyvas“.[i5] 9 [i6]Mozė tada padirbo varinį žaltį ir pridėjo jį prie stulpo. Kada tik žaltys ką nors įgeldavo, tas žmogus pažvelgdavo į varinį žaltį ir likdavo gyvas.

Izraeliečiai apeina Moabą

10 Izraeliečiai keliavo toliau ir pasistatė stovyklą prie Obotų. 11 Iškeliavę iš Obotų, jie pasistatė stovyklą prie Ije-Abarimų,[i7] dykumoje į rytus nuo Moabo. 12 Pakilę iš ten, jie statėsi palapines Zaredo tarpeklyje. 13 Iš ten jie nukeliavo ir pasistatė stovyklą anapus Arnono, – tai yra dykumoje, kuri driekiasi nuo amoriečių žemės, – nes Arnonas yra riba tarp Moabo ir amoriečių. 14 Todėl ir sakoma VIEŠPATIES Karų knygoje:[i8]

„Vahebą Sufoje[i9] ir tarpeklius,

Arnoną 15 ir tarpeklių šlaitus,

besidriekiančius Aro buveinės link

ir besišliejančius palei Moabo ribą“.

16 Iš ten jie keliavo link Beero,[i10] tai yra to šulinio, apie kurį VIEŠPATS kalbėjo Mozei: „Sušauk žmones, duosiu aš jiems vandens“.

17 Tada izraeliečiai giedojo šią giesmę:

„Prasiveržk, šuliny! – giedokite jam! –

18 Šulinys, kurį iškasė vadai,

kurį prakasė tautos didžiūnai

skeptru, savo lazdomis“.

Iš Midbaro nukeliavo į Mataną, 19 iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotus, 20 o iš Bamotų į slėnį, kuris yra Moabo šalyje prie Pisgos viršūnės, žvelgiančios žemyn į Ješimoną.[i11]

Pergalė prieš Sihoną

21 Tada Izraelis išsiuntė pasiuntinius pas amoriečių karalių Sihoną, tardamas: 22 „Leisk man pereiti per tavo kraštą. Mes nepasuksime į laukus ar vynuogynus ir negersime vandens iš tavo šulinių. Eisime Karaliaus vieškeliu, kol pereisime tavo žemę“. 23 Sihonas nesutiko leisti Izraeliui pereiti per savo žemę, bet, subūręs visas savo pajėgas, išėjo į dykumą prieš Izraelį ir, atžygiavęs į Jahazą, kovojo su Izraeliu. 24 Izraelis jį sumušė aštriu kalaviju ir užėmė jo kraštą nuo Arnono iki Jaboko – iki pat amoniečių krašto, nes amoniečių riba buvo įtvirtinta. 25 Izraelis tat paėmė visus tuos miestus. Izraelis apsigyveno visuose amoriečių miestuose, Hešbone ir visose jam pavaldžiose gyvenvietėse.

26 O Hešbonas buvo sostinė amoriečių karaliaus Sihono, kuris buvo kariavęs su ankstesniu Moabo karaliumi ir paėmęs visą jo kraštą iki pat Arnono. 27 Todėl dainiai sako:

„Ateikite į Hešboną, tebūna jis atstatytas;

tebūna Sihono sostinė tvirtai atkurta.

28 Nes ugnis išėjo iš Hešbono,

liepsna iš Sihono miesto.

Ji sunaikino Moabo Arą

ir prarijo Arnono aukštumas.

29 Vargas tau, Moabai!

Esi žuvusi, Chemošo[i12] tauta!

Jis leido jo sūnums tapti bėgliais,

jo dukterims būti paimtoms į nelaisvę

pas amoriečių karalių Sihoną.

30 Žuvo tad jų palikuonys

nuo Hešbono iki Dibono;

niokojome, kol ugnis pasiekė Medebą“.

31 Taip Izraelis apsigyveno amoriečių krašte. 32 Tada Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazero. Užėmę jo gyvenvietes, jie išvarė ten gyvenančius amoriečius.

Pergalė prieš Ogą 33 Tada jie pasuko ir nuėjo keliu į Bašaną. Bašano karalius Ogas, jis ir visi jo žmonės, išėjo į mūšį su izraeliečiais prie Edreijo. 34 Bet VIEŠPATS tarė Mozei: „Nebijok jo, nes aš duodu tau į rankas jį, visą jo tautą ir visą jo kraštą. Padarysi jam, ką padarei Sihonui, Hešbone gyvenusiam amoriečių karaliui“. 35 Jie tad užmušė jį, jo sūnus ir visus jo žmones – visus iki vieno, o jo kraštą paėmė į savo nuosavybę.

  
Išnašos:
1Sk 21,1-21,3: Pasakojimas apie šį įvykį, regis, čia buvo vėliau įterptas, nes Sk 21,4, nuosekliai galvojant, turėtų eiti po Sk 20,29. Turbūt pasakojama apie tą patį įvykį, kuris yra minimas Ts 1,16-17 tekste.
2Sk 21,3: ... : vietovardis giminingas hebrajiškam žodžiui herem, kuris reiškia skirta {sunaikinti}. Žr. Sk 14,45; 18,14 paaiškinimus.
3Sk 21,5: ... niekam tikusiu maistu: matyt, turima mintyje mana.
4Sk 21,6: ... ugningus žalčius: hebrajiškai seraf {žalčius}. Taip buvo vadinama viena nuodingų gyvačių rūšis. Hebrajų kalba seraf reiškia ugningą, – šių gyvačių įgėlimas degindavo.
5Sk 21,8: ... pažvelgęs į jį, liks gyvas: Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,14).
6Sk 21,9: Karalius Hezekijas, naikindamas stabų garbinimą, sudaužė varinį žaltį, kurį buvo padirbęs Mozė (2 Kar 18,41).
7Sk 21,11: ... Ije-Abarim{ai}: vietovardis, kuris turbūt reiškia Griuvėsius Abarimų {kalnuose}. Žr. Sk 27,12 paaiškinimą.
8Sk 21,14: ... VIEŠPATIES Karų knygoje: senas izraeliečių giesmių ir dainų rinkinys, nepasiekęs mūsų laikų.
9Sk 21,14:  Vahebą Sufoje
10Sk 21,16: ... Beer{as}: vietovardis, vardu Šulinys.
11Sk 21,20: ... į Ješimon{ą}: arba į tyrus. Kai kuriose vietose šis žodis ženklina vietą – Judėjos dykumą prie vakarinio Negyvosios jūros kranto (žr. 1 Sam 23,19.24; 26,1.3), bet šiame tekste ir Sk 23,28, regis, ženklinami pietinės Jordano slėnio dalies tyrai su Bet-Ješimotų gyvenviete.
12Sk 21,29: ... Chemoš{as}: pagrindinis Moabo dievas. Žr. 1 Kar 11,7.33; 2 Kar 23,13; Jer 48,7.13.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Skaičių knygaSkyrius: 21