¹ Tada izraeliečiai leidosi į kelionę ir pasistatė stovyklą Moabo lygumose,^[i1] kitoje pusėje Jordano, priešais Jerichą.

C. MOABO LYGUMOSE

Moabo karalius šaukiasi Balaamo

² O Ziporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoriečiams. ³ Moabas nerimo iš baimės dėl tos tautos, nes izraeliečiai buvo labai gausūs. Moabas drebėjo bijodamas izraeliečių. ⁴ Moabas sakė Midjano seniūnams: „Juk ši gauja nuės švariai visa, kas yra aplink mus, kaip kad jautis nuėda lauko žolę“.

Balakas, Ziporo sūnus, tuo metu buvo Moabo karalius. ⁵ Jis išsiuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petorą, kuris yra giminaičių krašte prie {Eufrato} upės, pakviesti jo, tardamas: „Štai išėjo iš Egipto tauta, ji apdengė visą žemės veidą ir įsikūrė šalia manęs! ⁶ Maldauju tave, ateik ir prakeik tą tautą,^[i2] nes ji yra stipresnė už mane. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti iš šio krašto, nes žinau, ką tu palaimini, tikrai yra palaimintas, ir ką prakeiki, tikrai yra prakeiktas“.

⁷ Tad Moabo seniūnai ir Midjano seniūnai išvyko su užmokesčiu rankose už būrimą. Atvykę pas Balaamą, perdavė jam Balako žodžius. ⁸ Jis tarė jiems: „Pasilikite čia šią naktį, duosiu atsakymą jums, kaip VIEŠPATS man palieps“. Moabo didžiūnai tad apsistojo pas Balaamą. ⁹ Dievas, atėjęs pas Balaamą, tarė: „Kas yra tie vyrai, kurie apsistojo pas tave?“ ¹⁰ Balaamas Dievui atsakė: „Moabo karalius Balakas, Ziporo sūnus, atsiuntė man tokį žodį: ¹¹ 'Štai iš Egipto atėjo tauta ir apdengė visą žemės veidą. Tad ateik ir prakeik juos. Galbūt aš pajėgsiu ją nugalėti ir išvaryti'“. ¹² Dievas tarė Balaamui: „Su jais neisi, tos tautos neprakeiksi, nes ji yra palaiminta“. ¹³ Atsikėlęs kitą rytą, Balaamas todėl ir pasakė Balako didžiūnams: „Grįžkite į savo kraštą, nes VIEŠPATS atsisakė leisti man eiti su jumis“. ¹⁴ Moabo didžiūnai pakilo ir, sugrįžę pas Balaką, jam pasakė: „Balaamas atsisakė eiti su mumis“.

Balakas antrąkart šaukiasi Balaamo

¹⁵ Balakas vėl pasiuntė didžiūnus, didesnį skaičių ir garbingesnius negu buvo pirmieji. ¹⁶ Atvykę pas Balaamą, jie tarė: „Taip kalbėjo Ziporo sūnus Balakas: 'Prašyčiau neatsisakyti pas mane ateiti. ¹⁷ Aš tave didžiai pagerbsiu, ką tik man sakysi, aš darysiu. Ateik, maldauju, prakeik man tą tautą'“. ¹⁸ Bet Balako pareigūnams Balaamas atsakė: „Nors Balakas atiduotų man savo sidabro ir aukso pilnus namus, aš negalėčiau padaryti nieko, – mažiau ar daugiau, – kas yra priešinga VIEŠPATIES, mano Dievo, įsakymui. ¹⁹ Nūn prašyčiau ir jus pasilikti čia per naktį, kad galėčiau sužinoti, ką daugiau VIEŠPATS man pasakys“. ²⁰ Tą naktį Dievas atėjo pas Balaamą ir jam tarė: „Jei tie vyrai atėjo tavęs pasišaukti, kelkis ir eik su jais, bet daryk tik tai, ką aš tau sakysiu daryti“. ²¹ Balaamas ryto metą atsikėlė ir, pasibalnojęs savo asilą, iškeliavo su Moabo didžiūnais.

Kalbanti asilė

²² Betgi jo kelionė sukėlė Dievo pyktį,^[i3] ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant savo asilės. ²³ Asilė, pamačiusi ant kelio stovintį angelą su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, pasisuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Balaamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. ²⁴ Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogynų, su siena iš abiejų pusių. ²⁵ Asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Balaamui koją. O jis vėl ją mušė. ²⁶ Tada VIEŠPATIES angelas paėjėjo pirmyn ir atsistojo tokioje siauroje vietoje, kur nebebuvo įmanoma pasisukti nei į dešinę, nei į kairę. ²⁷ Asilė, pamačiusi VIEŠPATIES angelą, sukrito po Balaamu. Balaamas įniršo ir mušė asilę savo lazda. ²⁸ Tada VIEŠPATS atvėrė asilės burną, ir ji tarė Balaamui: „Ką tau padariau, kad tu mane mušei tuos tris kartus?“ ²⁹ Balaamas asilei atsakė: „Dėl to, kad tu mane ant juoko padėjai! O kad turėčiau rankoje kalaviją! Tuojau pat tave užmuščiau!“ ³⁰ Bet asilė Balaamui tarė: „Štai ar aš nesu tavo asilė, ant kurios jodinėjai visą savo gyvenimą lig šios dienos? Argi esu taip pasielgusi su tavimi kada nors anksčiau?“ – „Ne“, – jis atsakė.

³¹ Tada VIEŠPATS atvėrė Balaamui akis. Ir jis pamatė VIEŠPATIES angelą, stovintį ant kelio, su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje. Jis nusilenkė ir parpuolė kniūbsčias. ³² VIEŠPATIES angelas jam tarė: „Kodėl mušei savo asilę tuos tris kartus? Štai aš atėjau sutrukdyti, nes tavo kelionė man nepatinka. ³³ Asilė, mane matydama, metėsi į šalį nuo manęs šiuos tris kartus. Jei ji nebūtų metusis į šalį, tu esi tas, kurį būčiau užmušęs, o ją gyvą palikęs. ³⁴ Tada Balaamas tarė VIEŠPATIES angelui: „Nusidėjau, nes nežinojau, kad tu stovėjai ant kelio man pasipriešinti. Todėl dabar, jei tau tai nepatinka, aš grįšiu namo“. ³⁵ VIEŠPATIES angelas tarė Balaamui: „Eik su tais vyrais. Bet kalbėk tik tai, ką aš pasakysiu tau kalbėti“. Balaamas tada keliavo toliau su Balako didžiūnais.

³⁶ Balakas, išgirdęs, kad atvyko Balaamas, išėjo jo pasitikti prie Ir- Moabo, esančio prie Arnono ribos, pačiame šalies pakraštyje. ³⁷ Balakas tarė Balaamui: „Argi aš nesiunčiau pasiuntinių tavęs pakviesti? Kodėl tada neatėjai pas mane? Argi iš tikrųjų {manai, kad aš} nepajėgsiu tavęs pagerbti?“ ³⁸ Balaamas atsakė Balakui: „Štai dabar aš atėjau pas tave, bet ar aš tikrai turiu galią ką nors kalbėti? Aš galiu tarti tik žodį, kurį Dievas deda man į burną“.

³⁹ Tada Balaamas keliavo drauge su Balaku ir atvyko į Kirjat- Huzotus. ⁴⁰ Čia Balakas, paaukojęs jaučių ir avių, patiekė jų Balaamui ir su juo buvusiems didžiūnams.

Pirmasis pranašavimas

⁴¹ Kitą dieną Balakas paėmė Balaamą ir užvedė jį ant Bamot-Baalo. Iš ten jis galėjo matyti dalį {Izraelio} tautos.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>