I

^1 [i1]Kas tik gyvena Aukščiausiojo pastogėje,

pasilieka Visagalio pavėsy,

² sakys VIEŠPAČIUI: „Mano Dieve,

mano prieglauda ir tvirtove, tavimi pasitikiu!“

³ Juk jis yra tas,

kuris tave išgelbės nuo medžiotojo kilpos

ir nuo mirtį nešančio maro.

⁴ Savo sparnų plunksnomis jis tave uždengs, –

po jo sparnais rasi prieglaudą,

jo ištikimybė yra dengiantis skydas.

⁵ Nereikės tau bijoti nakties klaiko

nei strėlės, iššautos dieną,

⁶ nei maro, sėlinančio tamsoje,

nei rykštės, čaižančios vidudienį.

¹⁰ užtat neištiks tavęs žala,

nepalies tavo palapinės nelaimė.

¹¹ Juk jis^[i3] palieps savo angelams,

kad saugotų tave visur, kur tik eitumei.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>