I

² VIEŠPATIE, mūsų Dieve,

koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!

Savo didingumu apklojai dangaus aukštybes.

³ Mažylių ir kūdikių lūpomis susikūrei šlovę

savo varžovams sutramdyti,

kad nutildytum priešą ir maištautoją.

⁴ Kai pasižiūriu į tavo dangų, –

tavo pirštų darbą, –

į mėnulį ir žvaigždes,

kuriuos tu pritvirtinai, –

⁵ kas yra žmogus, kad jį atsimeni,

kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi?

II

⁶ Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save^[i2]

ir apvainikavai jį garbe ir didybe.

⁷ Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,

padėjai visa prie jo kojų.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>