1 [i1]Asafo poema. I Kodėl, Dieve, mus amžinai[i2] atstumi? Kodėl tavo įniršis rusena ant tavo ganyklos avių? 2 Atsimink savo seniai įsigytą bendriją – giminę, kurią atpirkai sau kaip paveldą, Ziono kalną, kur apsigyvenai. 3 Atsisuk į begalinius griuvėsius – į visus priešo smurto darbus šventovėje! 4 Tavo priešai rėkavo tavo sueigų vietoje; sudėjo ten savo ženklus. 5 [i3]Jie atrodė lyg medkirčiai, kirviais kertantys medžius. 6 Savo kirviais ir kūjais jie sudaužė visus drožtus jos papuošimus. 7 Su žeme sulygino tavo Šventyklą ir padegė; išniekino tavo Artumo buveinę. 20 Žvilgterk į savo Sandorą! Pilni smurto lindynių mūsų krašto užkampiai. 21 Tenesitraukia šalin nusivylę nuskriaustieji; tešlovina tavo vardą vargšai ir beturčiai. |