1 [i1]Asafo psalmė. Iš tikrųjų Dievas yra geras doriesiems – tiems, kurių širdis tyra. 2 Betgi man beveik kojos buvo pradėjusios pintis, mano žingsniai bemaž buvo ėmę slidinėti, 3 nes aš pavydėjau pagyrūnams, matydamas jų gerovę, nors jie ir nedori. I 4 Skausmo kęsti nedorėliams nereikia, stiprus ir sveikas jų kūnas. 5 Mirtingųjų triūsas jų nevargina; kaip kiti žmonės jie nesikamuoja. 6 Užtat išdidumas yra jų karoliai, smurtu jie apsigaubia lyg drabužiu. 7 Per akis užgriuvusius lašinius jie vos matyti gali; jų širdis tvinsta nedoromis užmačiomis. 8 Šaiposi jie ir pikta kalba; įžūliai grasina kitus engti. 9 [i2]Prieš dangų jie burnoja, jų liežuvis žemėje įžūliai įsakinėja. 10 [i3]Užtat net {Dievo} tauta į juos gręžiasi ir noromis tiki, ką jie sako. 11 Tada sakoma: „Kaip gali Dievas žinoti?“ ir „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!“ 12 Tokie tad yra nedorėliai, nesukdami sau galvos jie kaupia turtus. II 13 Argi ne veltui laikiau tyrą savo širdį ir ploviau rankas parodydamas, kad esu nekaltas? 14 Juk diena iš dienos kenčiu vargą, kas rytą tu mane nuplaki. 15 Jeigu būčiau taręs: „Kalbėsiu, kaip jie daro“, – būčiau buvęs neištikimas tavo vaikų būriui. 16 Nors mėginau tai suprasti, vis tiek man atrodė beviltiška užduotis, 17 [i4]kol neįėjau į Dievo šventovę, – tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams. III 18 Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito; tu pastumi juos į žūtį. 19 Kaip staiga jie tampa nelaimingi! Jie, klaiko apimti, visiškai išnyksta. 20 Kaip sapnas žmogui atsibudus, VIEŠPATIE, kai atsibundi,[i5] taip tu paniekini tuos vaiduoklius. 21 [i6]Kadangi mano širdis buvo apkartusi ir mano jausmai užgauti, 22 kvailas buvau ir nesupratau – buvau lyg keturkojis tavo Artume. IV 23 Todėl su tavimi visad būsiu, – tu laikai mane už dešinės rankos. 24 Tu vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę. 25 Ką kitą turiu danguje? Kadangi tave turiu, ko kito trokščiau žemėje? 26 Nors mano trapus kūnas bei širdis ir silpnėja, bet Dievas yra mano širdies uola ir mano dalis per amžius. 27 Juk iš tikrųjų, kas atsitolina nuo tavęs, žūva; tu padarai galą tiems, kurie nėra tau ištikimi. 28 O man gera būti arti Dievo; padariau Viešpatį DIEVĄ savo užuovėja, kad apsakyčiau visus jo darbus. |