^1 [i1]Chorvedžiui.

Dovydo psalmė.

I

² Išgirsk mano balsą, Dieve, kai skundžiuosi;

saugok mano gyvastį nuo priešų keliamo klaiko.

³ Apgink mane nuo nedorėlių gaujos,

nuo pikta darančių minios.

⁴ Jie galanda savo liežuvius lyg kalavijus,

taiko lyg strėles karčius savo žodžius,

⁵ iš pasalų svaidydami į nekaltą žmogų, –

staiga į jį paleidžia, nieko nebijodami.

⁶ Jie drąsinasi savo kėslais,

susimoko, kur paspęsti spąstus,

tardami sau: „Kas gali mus pamatyti?“

⁷ Jie sumano nedorą kėslą

ir slepia tą savo sumanytą niekšybę;

žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė.

II

⁸ Bet Dievas meta į juos savo strėles,

staiga jie sužeidžiami.

⁹ Liežuviu jie patys sau pražūtį lemia;

kas tai pamato, kraipo galvas.^[i2]

¹⁰ Tuomet visus žmones apims pagarbi baimė;

jie skelbs, ką Dievas padarė,

ir apmąstys visus jo darbus.

¹¹ Teisusis džiūgaus VIEŠPATYJE

ir ras jame užuovėją, –

visi dorieji giedos jam šlovės giesmę.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>