^1 [i1]Chorvedžiui.

Dovydo psalmė. Giesmė.

I

² Pridera tau, Dieve, šlovės giesmė Zione;

įžadai,^[i2] tau duoti, bus išlaikyti,

³ nes tu išklausai maldas.

Žmonės iš visur^[i3] ateis pas tave

⁴ su savo nuodėmėmis.

Mūsų kaltės mus palaužia, bet tu jas atleidi.

⁵ Laimingas žmogus, kurį tu išsirenki ir patrauki

gyventi savo kiemuose!

Sotinsimės tavo Namų palaima,

šventu tavo Šventyklos grožiu.

II

⁶ Atsakai mums, Dieve, mūsų Gelbėtojau,

pagarbią baimę keliančių darbų pergale.

Į tave viltis deda visi žemės pakraščiai

ir tolimosios jūros!

⁷ Pastatei kalnus į vietą savo jėga –

tu, kuris esi apsisiautęs galybe.

⁸ Tu nutildai jūrų šėlsmą –

audringas bangas ir sąmyšį tautų.

⁹ Tavo nuostabūs ženklai kelia

žemės pakraščių gyventojams pagarbią baimę;

tavo darbai neša

saulėtekio ir saulėlydžio šalims džiaugsmo šūksmus.

III

¹⁰ Tu žemę lankai ir palaistai,

padarai ją derlią ir turtingą.

Tavo upė, Dieve, yra pilna vandens,

žemė gali auginti pasėlius.

Juk tam ją parengi!

¹¹ Gausiai palaistai jos vagas,

sutrupini jos grumstus,

suminkštini ją lietaus būriais,

laimini augantį jos javą.

¹² Apvainikuoji metus savo gerumo derliumi;

tavo vežimų provėžos^[i4] varva aliejumi;

¹³ tyrų ganyklos jo sklidinos,

ir kalvos gaubiasi džiūgavimu.

¹⁴ Pievose avių knibždynas,

slėniai – kviečių jūra, –

dainuojama ir giedama iš džiaugsmo.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>