⁷ „O, kad turėčiau balandžio sparnus, –

sakau, – skrisčiau toli ir rasčiau ramybę!

⁸ Iš tikrųjų toli toli nulėkčiau;

apsigyvenčiau tyruose. {Sela}

⁹ Skubėčiau rasti sau užuovėją

nuo žvarbaus vėjo ir audros“.

II

^10 [i2]Sumaišyk jų kalbą, Viešpatie, sutrikdyk ją,

nes matau mieste smurtą ir maištus.

¹¹ Dieną ir naktį jie sėlina jo sienomis,

jame klesti piktumas ir priespauda.

²³ Pavesk savo rūpesčius VIEŠPAČIUI,

ir tave jis palaikys, –

teisiajam palūžti jis niekad neleidžia.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>