1 [i1]Chorvedžiui. Styginiams. Dovydo poema, 2 kai zifitai, nuėję pas Saulių, pranešė: „Dovydas slapstosi pas mus“. I 3 Gelbėk mane savo vardu,[i2] Dieve, apgink mane savo galybe! 4 Išgirsk, Dieve, mano maldą, klausykis mano žodžių! 5 Įžūlūs žmonės pakilo prieš mane, nuožmūs žmonės ieško mano gyvasties, – žmonės, kurie Dievo nė kiek nepaiso. {Sela} II 6 Štai Dievas yra mano pagalba, Viešpats gina mano gyvastį! 7 Jis atmokės piktu budriems mano priešams, – būdamas ištikimas, sunaikink juos! 8 Tada atnašausiu tau savanorišką auką, šlovinsiu tavo vardą, VIEŠPATIE, nes tu geras. 9 Juk tu išgelbėjai mane iš visų rūpesčių ir mačiau savo priešų žūtį. | 
