^1 [i1]Chorvedžiui.

Koraho sūnų. Psalmė.

² Pasiklausykite, visi žmonės, ką pasakysiu!

Klausykitės, visi pasaulio gyventojai –

³ didžiūnai ir prastuoliai,

turtuoliai ir vargšai!

⁴ Žodžiai, kuriuos tariu, išmintingi,

mano širdies kalba kupina įžvalgos.

⁵ Telksiuos į išminties posakį

ir, skambindamas arfa, aiškinsiu jo mįslę.^[i2]

I

⁶ Kodėl turėčiau bijoti vargo dienomis,

kai mane apninka nedori priešai –

⁷ žmonės, kurie pasikliauja savo turtais

ir didžiuojasi savo lobių gausumu.

⁸ Ai, joks žmogus negali savęs atpirkti

ar mokėti Dievui savo išpirką.

⁹ Žmogaus gyvasties kaina per brangi, –

ką jis galėtų mokėti, niekad nebūtų gana,

¹⁰ kad sulaikytų jį nuo Duobės

ir leistų jam amžinai gyventi.

¹¹ Juk žmogus mato, kad miršta net išmintingieji,

lygiai kaip kvaili ir nemokšos,

palikdami kitiems savo turtus.

¹² Jų kapas yra jų amžini namai,

jų buveinė per kartų kartas,

nors jie praminė savo vardu šalis.

¹³ Mirtingasis negali išlikti savo didybėje, –

jis panašus į nugaištančius gyvulius.

II

¹⁴ Toks kelias tų, kurie yra išpuikę,

galas tų, kurie patenkinti savo turtais. {Sela}

¹⁵ Tarsi avys jie gūža į Šeolą,

mirtis bus jų piemuo.

Dorieji viešpataus jiems aušrai švintant,

ištirps jų išdidumas bemat.

Šešėlių pasaulis taps jų namais.

¹⁶ Betgi mano gyvastį Dievas atpirks

iš Šeolo nagų, nes jis teiksis mane pasiimti. {Sela}

III

¹⁷ Nesijaudink, jei kas turtėja,

jei jo turtai auga.

¹⁸ Juk su savimi pasiimt negalės nieko, kai mirs,

jo turtai neis kartu su juo į kapą.

¹⁹ Nors žmogus, gyvas būdamas, manytų esąs laimingas,

nors ir giriamas būtų, nes yra sėkmingas,

²⁰ tačiau jis turi dėtis į būrį savo protėvių,

kurie daugiau niekad neberegės šviesos.

²¹ Mirtingasis nesupranta didybės, –

panašus jis į nugaištančius gyvulius.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>