1 [i1]Chorvedžiui. „Lelijų“ melodija. Koraho sūnų. Poema. Meilės giesmė. I 2 Širdis man tvinsta kilniais žodžiais, – kai dedu šias eiles karaliui, mano liežuvis – kaip įgudusio rašytojo plunksna. II 3 Tu nustelbi visus vyrus savo grožiu, tavo kalba sklidina malonės. Taip Dievas suteikė tau amžiną palaiminimą! 4 Galiūne, sekis kalaviją prie juosmens savo garbėje ir didybėje! 5 Savo didybėje žygiuok pergalingai ginti tiesos ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko tave nuostabių darbų! 6 Aštrios tavo strėlės, – perveria karaliaus priešų širdį, – tautos puola tau prie kojų. 7 [i2]Tau Dievo duota karalystė tvers per amžių amžius, tavo karališkasis skeptras yra teisingumo skeptras. 8 Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora. Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus. 9 Drabužiai tavo kvepia mira, alaviju ir kasija. Iš dramblio kaulu išpuoštų rūmų stygų garsai tave linksmina. 10 Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu Ofyro.[i3] III 11 Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk – užmiršk savo tautą ir tėvo namus. 12 Karalius trokš tavo grožio, nes jis yra tavo viešpats, – jam tad turi paklusti. 13 Tyro žmonės neša tau dovanas, šalies turtuoliai stengsis tau įtikti 14 visokiais turtais. Karalaitė yra rūmuose – kokia ji graži! Jos apdaras aukso siūlais siuvinėtas. 15 Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama pas karalių; pamergės – jos draugių palyda – atvedamos prie tavęs. 16 Aidint džiūgavimams ir krykštavimams, įeina į karaliaus rūmus. IV 17 Tau tėvus atstos tavo sūnūs, – padarysi juos didžiūnais visoje žemėje. 18 Garsinsiu tavo vardą per kartų kartas, – užtat tautos girs tave per amžių amžius. | 
