^1 [i1]Chorvedžiui.

Koraho sūnų. Poema.

I

² Dieve, savo ausimis girdėjome, –

mūsų tėvai mums papasakojo apie didžius darbus,

kuriuos padarei jų laikais – senovės dienomis.

³ Tu savo ranka tautas išvarei,

o juos pasodinai;

ištikai nelaime kitas tautas,

bet savąją padarei sėkmingą.

⁴ Juk ne savo kalaviju jie paėmė kraštą,

ne jų ranka davė jiems pergalę,

bet tavoji dešinė – tavo petys ir Artumas,

nes tu juos mylėjai.

⁵ Tu esi mano Karalius ir mano Dievas, –

tu suteiki pergalę savo Jokūbui.

⁶ Per tave atmušame priešus,

tavo vardu trempiame užpuolikus.

⁷ Juk ne savo lanku aš pasitikiu,

nė mano kalavijas neneša man pergalės.

⁸ Bet tu išgelbėjai mus nuo priešų,

nugalėjai tuos, kurie mūsų nekenčia.

⁹ Dievu mes nuolat didžiuojamės

ir tavo vardą be perstojo šloviname. {Sela}

II

¹⁰ Betgi dabar atstūmei mus, nugalėti leidai, –

nebežygiuoji daugiau su mūsų kariuomene į mūšį.

¹¹ Tu privertei mus bėgti nuo priešų, –

mūsų užpuolikai mus plėšia, kiek tinkami.

¹² Tu paženklinai mus kaip avis pjauti,

išblaškei mus po tautas.^[i2]

¹³ Tu pardavei savo tautą už niekus,

neturėjai pelno juos pardavęs.

¹⁴ Tu padarei mus pajuoka kaimynams,

panieka ir pasityčiojimu visiems aplinkui.

¹⁵ Tu padarei mus pašaipos priežodžiu pagonims,

pajuokos daiktu tautoms.

¹⁶ Nuolatos jaučiu savo negarbę,

iš gėdos rausta man veidas

¹⁷ nuo dergiančių užgauliotojo žodžių,

nuo kerštingų priešo žvilgsnių.

III

¹⁸ Visa tai mus užgriuvo,

nors tavęs mes neužmiršome

nei buvome neištikimi tavo Sandorai.

¹⁹ Mūsų širdis nenusigręžė

nė mūsų žingsniai nenukrypo nuo tavojo kelio,

²⁰ nors palikai mus bejėgius šakalų lindynėje

ir apgaubei mirtina tamsa.

²¹ Jei būtume užmiršę savo Dievo vardą

ar tiesę rankas į svetimą dievą,

²² argi Dievas būtų to neatskleidęs?

Juk jis žino širdies paslaptis!

²³ Juk dėl tavęs mes esame nuolat žudomi,

su mumis elgiamasi,

kaip su pjovimui skirtomis avimis.

IV

²⁴ Atsibusk! VIEŠPATIE, kodėl miegi?

Kelkis, neatmesk mūsų amžinai!

²⁵ Kam gi slepi savo veidą?

Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?

²⁶ Juk mes gulime kniūbsti dulkėse

ir nebegalime pakilti nuo žemės.

²⁷ Stokis, ateik mums padėti,

atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>