1 [i1]Dovydo. Poema. I Laimingas, kam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota. 2 Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės.[i2] 5 [i3]Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, – ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. 6 Užtat prireikus melsis tau kiekvienas ištikimas žmogus; nors grėsmingi vandens išsilies, jo nepasieks. 7 Tu esi mano pastogė, – ištrauki mane iš vargo, apsupi džiugiais išganymo šūkavimais. {Sela} | 
