^1 [i1]Dovydo. Poema.

I

Laimingas, kam nusižengimas atleistas,

kuriam nuodėmė dovanota.

² Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,

kurio dvasioje nėra apgaulės.^[i2]

II

³ Kol aš neišpažinau {nuodėmės},

mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių.

⁴ Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, –

man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių. {Sela}

^5 [i3]Tada išpažinau tau savo nuodėmę,

nebeslėpiau savo kaltės.

Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, –

ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę.

⁶ Užtat prireikus melsis tau

kiekvienas ištikimas žmogus;

nors grėsmingi vandens išsilies, jo nepasieks.

⁷ Tu esi mano pastogė, –

ištrauki mane iš vargo,

apsupi džiugiais išganymo šūkavimais. {Sela}

III

⁸ {VIEŠPATS sako}: „Mokysiu tave

ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;

tau patarsiu, lydėdamas tave akimis.

⁹ Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,

kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,

nes kitaip jis tau nepaklus“.

¹⁰ Nedorėlis turės daug kentėti,

bet tą, kuris VIEŠPAČIU pasitiki,

lydės ištikima meilė.

¹¹ Būkite linksmi VIEŠPATYJE

ir džiūgaukite, teisieji,

šūkaukite iš džiaugsmo,

visi doros širdies žmonės!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>