I

² Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos,

neleisk man niekados nusivilti!

Tu esi teisus, mane gelbėk!

⁶ Tau patikiu savo dvasią,^[i2] –

tu mane atperki,

VIEŠPATIE, ištikimasis Dieve.

¹² Esu pajuoka visiems savo priešams,

pasibjaurėjimą keliu net kaimynams

ir klaiką – savo pažįstamiems, –

nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato.

¹³ Esu visų užmirštas, tarsi būčiau miręs, –

tapau lyg sukultas indas.^[i3]

¹⁵ Bet aš tavimi pasitikiu, VIEŠPATIE, –

sakau: „Tu esi mano Dievas“.

¹⁶ Tavo rankoje mano likimas, –

gelbėk mane nuo priešų – nuo tų,

kurie mane persekioja.

¹⁷ Pažvelk į savo tarną gerumu,

gelbėk mane savo ištikima meile.

²⁵ Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi,

kurie pasitikite VIEŠPAČIU!

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>