BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 24 Penktad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

PsalmynasSkyrius: 18

 Psalmynas
  
 Padėkos giesmė
  
Ps 18

1 [i1]Chorvedžiui.

VIEŠPATIES tarno Dovydo, kuris šios giesmės žodžiais kreipėsi į VIEŠPATĮ tą dieną, kai VIEŠPATS išgelbėjo jį nuo visų jo priešų rankos ir Sauliaus kėslų.

A

I

2 Jis tad tarė:

„Myliu tave, VIEŠPATIE, mano stiprybe!

3 VIEŠPATIE, mano uola,

mano tvirtove, mano gelbėtojau!

Mano Dieve, mano uola, kur randu pastogę,

mano skyde ir mano išganymo jėga,[i2] mano tvirtove!

4 Šaukiausi VIEŠPATIES, Šlovingojo,

ir buvau išgelbėtas nuo visų priešų.

II

5 [i3]Mirties virvės mane pančiojo,

pražūties srautai mane skandino.

6 Šeolo pančiai mane apraizgė,

mirties pinklės mane pasitiko.

7 Skausmą kęsdamas šaukiausi VIEŠPATIES,

savo Dievo prašiau pagalbos.

Jis išgirdo mano balsą savo Šventykloje,[i4]

ir mano pagalbos šauksmas pasiekė jo ausis.

III

8 [i5]Tada sujudo ir sudrebėjo žemė,

kalnų pamatai suvirpo ir susvirduliavo,

kai jį apėmė pyktis.

9 Dūmai kilo jam iš šnervių,

ryjanti ugnis – iš jo burnos,

žarijos virto liepsnomis.

10 Pravėrė dangų ir nužengė,

audros debesys buvo jam po kojų.

11 Sėdosi ant kerubo[i6] ir skrido,

vėjo sparnais atskubėjo.

12 Tamsos skliautu jis apsiautė save,

vandens telkiniu,

audros debesimis.

13 Nuo jo Artumo spindesio prasiveržė

pro debesis kruša ir žarijos.

14 VIEŠPATS sugriaudė danguje,

Aukščiausiasis prabilo balsu,

kruša ir žarijomis.

15 Paleido savo strėles – žaibus

ir juos išvaikė,

privertęs bėgti.

16 Tada pasirodė jūros dugnas,

pasaulio pamatai atsivėrė,

VIEŠPAČIUI galingai prabilus

savo pykčio viesulu.

17 Jis ištiesė ranką iš aukštybių,

paėmė mane, –

jis ištraukė mane iš sraunių vandenų.

18 Jis išgelbėjo mane nuo stipraus priešo –

nuo tų, kurie manęs nekentė,

nes jie buvo stipresni už mane.

19 Negando dieną jie mane užpuolė,

bet VIEŠPATS buvo mano ramstis.

20 Jis išvedė mane iš pavojaus, –

išgelbėjo mane, nes yra mane pamėgęs.

IV

21 VIEŠPATS atlygino man pagal mano teisumą,

atmokėjo man pagal mano rankų švarumą,

22 nes laikiausi VIEŠPATIES kelių

ir nedoru darbu nuo savo Dievo neatsitraukiau,

23 nes visus jo įsakus turėjau sau prieš akis

ir nuo jo įstatų neatsimečiau.

24 Buvau jam taurus,

saugojausi kaltės.

25 Užtat VIEŠPATS ir atmokėjo man pagal mano teisumą,

pagal mano rankų švarumą jo akyse.

26 [i7]Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,

su tauriu žmogumi – tauriai.

27 Su nuoširdžiu tu elgiesi nuoširdžiai,

bet su sukčiumi – gudriai.

28 Juk tu išgelbsti nuolankiuosius,

bet išdidžiuosius pažemini.

29 Juk mano lempą, VIEŠPATIE, tu uždegei,[i9]

VIEŠPATS, mano Dievas, apšviečia mano tamsybes.

30 Juk per tave galiu paimti užkardą, –

su savo Dievu galiu peršokti mūrą.

31 Šis Dievas – jo kelias yra tobulas, –

VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi.

Jis yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.

B

I

32 Juk kas yra Dievas, jei ne VIEŠPATS?

Kas yra uola, jei ne mūsų Dievas? –

33 tas Dievas, kuris apjuosė mane jėga

ir padarė saugų mano kelią.

34 Kojas jis man davė kaip stirnų

ir nuvedė mane į saugias aukštumas.[i10]

35 Jis taip išlavino mano rankas kovai,

kad mano raumenys gali įtempti stipriausią lanką.

II

36 Tu davei man savo apsaugos skydą,

tavo dešinė man padėjo,

tavo pagalba padarė mane didį.

37 Tu leidai man išlikti laisvam,

ir mano kojos nepaslydo.

38 Vijau priešus ir juos sudorojau,

negrįžau, kol jie nebuvo sunaikinti.

39 Juos sunaikinau – taip juos parbloškiau,

kad jie daugiau nebepakilo –

jie krito man po kojų.

III

40 Juk tu apjuosei mane jėga kovai,

privertei priešus prieš mane klupti.

41 Tu privertei priešus – tuos,

kurie manęs nekenčia, – atsukti man nugarą,

ir juos sudorojau.

42 Jie žvalgėsi, bet nebuvo kam jų išgelbėti;

šaukėsi VIEŠPATIES, bet jis neatsakė.

43 Barsčiau juos kaip žemės dulkes vėjyje,

mindžiau juos kaip gatvių purvą.

IV

44 Tu išgelbėjai mane nuo kivirčo su tauta,

padarei mane tautų galva;

tauta, kurios nepažinau, tapo mano pavaldiniais.

45 Vos išgirdę apie mane, jie man pakluso;

svetimšaliai atėjo gūždamiesi pas mane.

46 Svetimšaliai neteko drąsos

ir drebėdami išėjo iš savo tvirtovių.

C

47 Tegyvuoja VIEŠPATS!

Tebūna pašlovinta mano Uola

ir išaukštintas Dievas, kuris mane išgelbėjo!

48 Tas Dievas, kuris suteikė man pergalę

ir pajungė man tautas,

49 kuris išgelbėjo mane nuo priešų,

net išaukštino prieš maištininkus

ir apsaugojo nuo nuožmiųjų!

50 Užtat, VIEŠPATIE, šlovinsiu tave tautoms,

tavo vardui giesmes giedosiu.

51 Tu duodi pergales savo karaliui,

rodai ištikimą meilę savo pateptajam, –

Dovydui ir jo palikuonims per amžius“.

  
Išnašos:
1Ps 18,1-18,51: Ši padėkos psalmė – giesmė – randama ir 2 Samuelio knygoje (žr. 2 Sam 22). Abiejose vietose ji priskiriama Dovydui. Psalmėje ryškios dvi pagrindinės dalys. Pirmoje dalyje (A), po įžanginio Dievo šlovės posmelio (I), karališkasis psalmininkas aprašo savo pavojų (II), o paskui teofanijos – Dievo apsireiškimo aprašymo – stiliumi vaizduoja Dievo atėjimą jam į pagalbą (III) ir pabaigia Dievo teisingumo pripažinimu (IV). Antroje dalyje Dievas yra šlovinamas už paruošimą mūšiui (I), už pergalėjimą priešų (II), kuriuos jis privertė bėgti (III), ir pavedimą valdyti daugelį tautų (IV). Visa psalmė baigiama dėkingumo pareiškimu (C).
2Ps 18,3: ... mano išganymo jėga: pažodžiui mano išganymo ragas. Ragas, šiurpą keliantis įtūžusio jaučio ginklas, buvo stiprybės simbolis. Žr. Lk 1,69.
3Ps 18,5-18,6: Šios eilutės turi perkeltinę prasmę.
4Ps 18,7: ... savo Šventykloje: savo dangiškojoje buveinėje.
5Ps 18,8-18,20: Dievo atėjimo – teofanijos – apraše ryšku verčiantys žmogų susimąstyti, būties klausimus keliantys, gamtos reiškiniai: žemės drebėjimas ir perkūnijos audra. Žr. Ts 5,4-6; Ps 29; 97,26; Hab 3.
6Ps 18,11: Sėdosi ant kerubo ... : kadangi Dievas daro vėjus savo pasiuntiniais, arba angelais (žr. Ps 104,4), poetas kalba apie Dievą, keliaujantį audros debesimis, arba angeliškais kūriniais, vadinamaisiais kerubais. Dievo žemiškąjį sostą ant Sandoros Skrynios panašiai sudarė du sparnuoti kerubai. Žr. Iš 37,7-9. Dievas sėdi abiem atvejais ant kerubų. Mes kalbame apie Dievą žmogiškai, šiapusiškai. Žr. Ps 80,2; 99,1.
7Ps 18,26-18,27: Dievas elgiasi su žmonėmis taip, kaip žmonės elgiasi su savo artimu.
9Ps 18,29: ... mano lempą ... tu uždegei: gyvybės ir laimės įvaizdis. Žr. 1 Kar 11,36.
10Ps 18,34: ... į saugias aukštumas: į saugią vietą kalnuose – gamtos tvirtovę, kurią sunku užpulti. Žr. Ps 61,3; Hab 3,19.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

PsalmynasSkyrius: 18