1 [i1]Malda. Dovydo. I Klausykis, VIEŠPATIE, mano teisybės maldavimo, atsižvelk į mano šauksmą! Išgirsk mano maldą iš lūpų be vyliaus! 2 Iš tavęs teateina man nuosprendis, nes tavo akys mato teisybę. 3 Nors mėgintum mano širdį, tirtum mane naktį ir bandytum mane ugnimi, neteisybės manyje nerastum. Nenusidėjau burna, 4 kaip daugelis žmonių kad daro. Branginau žodį iš tavo lūpų ir išvengiau smurto kelių. 5 Tavo įstatymo keliu ėjo mano žingsniai, nuo jo mano kojos niekad nenuklydo. II 6 Šaukiuosi tavęs, nes tu mane išgirsi, Dieve! Atsuk man savo ausį, klausykis mano žodžių. 7 Parodyk savo ištikimą meilę nuostabiais darbais, Gelbėtojau, ieškantiems užuovėjos nuo užpuolikų prie tavo dešinės. 8 Saugok mane kaip savo akies vyzdį, paslėpk mane savo sparnų paūksmėje 9 nuo nedorėlių, norinčių mane suplėšyti. 10 be gailesčio jų kieta širdis, įžūliai kalba jų burna. III Apspinta mane mirtini priešai, – 11 Nūn jie aplink mane, kur tik pasisuku, įbedę akis, laukdami progos mane parblokšti. 12 Lyg liūtai, išalkę grobio, tartum liūtukai, iš pasalų sėlindami. IV 13 Pakilk, VIEŠPATIE, Stokis prieš juos ir parblokšk! Išgelbėk mane savo kalaviju nuo nedorėlio – 14 savo ranka, VIEŠPATIE, nuo mirtingųjų – nuo mirtingųjų, kurių dalis gyvenime tik praeinanti. Jų pilvas teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs, jų vaikai tegu sočiai sau glemžia ir tepalieka ir savo mažyliams. 15 Betgi aš būdamas doras regėsiu tavo veidą, o pabudęs[i2] būsiu laimingas dėl tavo Artumo. |