1 [i1]Dovydo.[i2] I Tebūna šlovinamas VIEŠPATS, mano uola! Jis lavina mano rankas mūšiui ir mano pirštus karybai. 2 Jis – mano užuovėja ir mano pilis, mano tvirtovė ir mano Gelbėtojas, mano skydas, kuriuo pasitikiu. Jis – tas, kuris man paveda valdyti tautas. II 3 [i3]VIEŠPATIE, kas yra žmogus, kad tu juo rūpiniesi, mirtingas žmogus, kad kreipi į jį dėmesį? 4 [i4]Žmogus yra lyg vėjo dvelktelėjimas, – jo dienos lyg dingstantis šešėlis. 5 [i5]VIEŠPATIE, praplėšk dangaus skliautą ir nuženk, paliesk kalnus, ir jie ims rūkti. 6 Svaidyk žaibus ir išblaškyk mūsų priešus, laidyk savo strėles ir priversk juos bėgti! 7 Tiesk ranką iš aukštybių – išvaduok mane ir ištrauk mane iš galingų vandenų, iš svetimųjų rankos! 8 Visa, ką jie sako, yra melas, – jie kelia dešinę kreivai prisiekti. III 9 [i6]Tau, Dieve, naują giesmę giedosiu, dešimtstyge arfa grosiu tau – 10 tam, kuris teikia pergalę karaliams, gelbsti savo tarną Dovydą. 11 Išgelbėk mane nuo žiauraus kalavijo, išvaduok mane iš svetimųjų rankos. Visa, ką jie sako, yra melas, – jie kelia dešinę kreivai prisiekti. IV 12 Tebūna mūsų sūnūs lyg sodinukai, gerai auklėti jaunystėje; mūsų dukterys lyg šaunios kolonos,[i7] nudailintos rūmams papuošti. 13 Tebūna mūsų svirnai kupini visokio derliaus, mūsų avys, skaičiuojamos tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių, tegausėja mūsų ganyklose, 14 tebūna gerai rūpinamasi mūsų galvijais. Tenebūna niekados miesto sienos pralaužtos, nei tremties, nei dejonių mūsų gatvėse tenesigirdi. 15 Laiminga ta tauta, kuriai taip klostosi, laiminga ta tauta, kurios Dievas yra VIEŠPATS! | 
