^1 [i1]Dovydo poema. Kai jis buvo oloje.^[i2] Malda.

I

² Garsiai šaukiuosi VIEŠPATIES,

balsu VIEŠPATĮ maldauju.

³ Savo skundą jam išlieju,

jam išsakau savo kančią.

⁴ Kai visiškai nustoju drąsos,

žinai tu mano kelią.

⁵ Žiūriu į dešinę ir dairausi –

neturiu draugo, kurs man padėtų,

nėra man kur rasti užuovėją,

niekas manimi nesirūpina.

II

Kelyje, kuriuo einu,

mano priešai paspendė man žabangus.

III

⁶ Šaukiuosi tavęs, VIEŠPATIE,

sakau: „Tu mano užuovėja –

visa, ką turiu gyvųjų šalyje.

⁷ Išklausyk mano pagalbos šauksmą,

nes skęstu neviltyje!

Gelbėk mane nuo priešų,

nes man jie pernelyg stiprūs!

⁸ Išvesk mane iš kalėjimo,

kad šlovinčiau tavo vardą!

Teisieji bursis aplink mane^[i3] vien todėl,

kad tu buvai man geras.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>