1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. I VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti. 2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,[i2] – iš tolo supranti mano mintis. 3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, – pažįsti visus mano kelius. II 7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? 8 Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. 9 Jei įgyčiau aušros sparnus[i3] ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,[i4] 10 net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė. III 13 Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. 14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. |