1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. I VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti. 2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,[i2] – iš tolo supranti mano mintis. 3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, – pažįsti visus mano kelius. 4 Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti, štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai. 5 Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka. 6 Tavo žinojimas man per nuostabus, – man per gilus, negaliu jo pasiekti. II 7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? 8 Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. 9 Jei įgyčiau aušros sparnus[i3] ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,[i4] 10 net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė. |