1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. I VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti. 2 Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju,[i2] – iš tolo supranti mano mintis. 3 Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, – pažįsti visus mano kelius. 4 Net nespėjus mano liežuviui žodžio ištarti, štai, VIEŠPATIE, tu jį visą žinai. 5 Iš visų pusių apsiauti mane, lieti mane savo ranka. 6 Tavo žinojimas man per nuostabus, – man per gilus, negaliu jo pasiekti. II 7 Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo Artumo? 8 Jei į dangų užžengčiau, tu būtum ten, jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten. 9 Jei įgyčiau aušros sparnus[i3] ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros ribų,[i4] 10 net ten mane vestų tavo ranka ir tvirtai laikytų tavo dešinė. 11 Jei sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps ir naktis bus man šviesa“, – 12 juk tau pati tamsa nėra tamsi ir naktis šviečia kaip diena. {Tamsa ir šviesa tau yra tas pat.}[i5] III 13 Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. 14 Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Tavo visi darbai nuostabūs, – tai žinau labai gerai. 15 Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse[i6] – 16 [i7]tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi. 17 Kokios nesuvokiamos man tavo mintys, Dieve, ir kiek jų daug! 18 Mėginu jas suskaičiuoti – jų daugiau negu smėlio grūdelių. Ir net jei ir jų galą pasiekčiau, vis dar su tavimi tebebūčiau.[i8] IV 19 O Dieve, kad tu sunaikintum nedorėlį ir anie engėjai nuo manęs pasitrauktų! 20 Nedorai jie šaukiasi tavo vardo, tavo priešai duoda melagingas priesaikas. 21 Argi aš nekenčiu tų, kurie nekenčia tavęs, VIEŠPATIE? Argi aš nesibjauriu tais, kurie prieš tave maištauja? 22 Nekenčiu jų mirtina neapykanta, laikau juos savo priešais. 23 Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink mane ir žinok mano mintis. 24 Pažiūrėk, ar einu klystkeliu, ir vesk mane amžinuoju keliu.[i9] | 
