I

{Lamed} ¹ Kodėl, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi?

Kodėl slepiesi, kai kenčiu nelaimę?

² Nedorėliai įžūliai kankina varguolius –

teįkliūva jie patys į savo sumanytus kėslus!

II

³ Juk nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais,

o gobšuolis keikia ir atmeta VIEŠPATĮ.

⁴ Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako:

„Atsiskaityti jis nešauks“ –

anot jo širdies kėslų: „Dievo nėra!“^[i1]

{Pe} ⁷ Jo burna pilna keiksmų, melo ir grasinimų,

vargas ir piktumas jam ant liežuvio.

⁸ Pasalom sėdi pakaimėse,

nemačiomis nužudo nekaltą žmogų.

Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį,

{Reš} ¹⁴ Bet tu juk matai!

Tikrai tu imi į širdį vargą ir skausmą,

visad esi pasirengęs padėti!

Tau nelaimingasis gali save patikėti, –

tu visad našlaičiui pagelbėjai.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>