1 [i1]Chorvedžiui. Dovydo psalmė. I Randu prieglobstį VIEŠPATYJE! Kaip tad drįstate man sakyti: „Paukšti, lėk į kalnus! 2 Juk štai nedorėliai deda strėlę ant virvyčios, įtempia lanką, norėdami nušauti iš pasalų doros širdies žmones. 3 Kai viskas griūva,[i2] ką begali teisusis daryti?“ II 4 VIEŠPATS! Šventykla yra jo šventumo būstas; VIEŠPATS! Danguje stovi jo sostas. Jo akys viską apžvelgia, įdėmus žvilgsnis tiria žmones. 5 VIEŠPATS ištiria teisųjį ir nedorėlį, – kas mėgsta smurtą, iš visos širdies to nekenčia. 6 Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų, svilinanti vėtra bus jiems skirta taurė.[i3] 7 Juk teisus yra VIEŠPATS, jis myli teisius darbus; dorieji regės jo veidą. | 
