⁸ Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: ⁹ „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, ¹⁰ su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. ¹¹ Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. ¹² Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. ¹³ Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. ¹⁴ Kai supūsiu viršum žemės debesis ir pasirodys debesyje mano lankas, ¹⁵ aš atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų mariųjų gyvūnų, ir vandenys niekad daugiau netaps tvanu visiems mariesiems sunaikinti.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>