Dievo Sandora su Nojumi

¹ Dievas palaimino Nojų bei jo sūnus ir jiems tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę. ² Bijos jūsų ir drebės prieš jus visi žemės gyvuliai, visi padangių paukščiai – visa, kas juda žemėje, ir visos jūros žuvys. Į jūsų rankas jie yra atiduoti. ³ Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.^{[i1] 4} Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite. ⁵ Taip pat ir už jūsų kraują, jūsų gyvybę^[i2] reikalausiu atsiskaityti: iš kiekvieno gyvulio to reikalausiu ir iš žmonių – iš kiekvieno už artimo kraują – reikalausiu atsiskaityti už žmogaus gyvybę.

⁶ Kas išlieja žmogaus kraują,

to asmens kraują taip pat išlies žmogus,

nes pagal savo paveikslą

Dievas sukūrė žmogų.

⁷ O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės,

daugėkite žemėje ir ją užvaldykite!“

⁸ Tuomet Dievas tarė Nojui ir su juo buvusiems sūnums: ⁹ „Štai aš sudarau savo sandorą su jumis ir jūsų būsimais palikuonimis, ¹⁰ su visais gyvūnais, esančiais su jumis, – paukščiais, galvijais ir visais su jumis buvusiais žemės gyvuliais, kurie tik išėjo iš arkos. ¹¹ Aš palaikysiu savo sandorą su jumis: niekad daugiau visi marieji gyvūnai nebus tvano vandenų išnaikinti, niekad daugiau nebus tvano žemei nuniokoti. ¹² Ir šis, – Dievas pridėjo, – bus ženklas, kurį aš duodu visiems amžiams, mano sandoros tarp manęs ir jūsų bei visų su jumis esančių gyvūnų. ¹³ Savo lanką padėjau į debesis, ir jis bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>