| Pr 47 | Jokūbo nausėdija Gošene 1 Juozapas nuvyko ir faraonui pranešė: „Mano tėvas ir mano broliai drauge su savo kaimenėmis ir bandomis bei viskuo, ką jie turi, atvyko iš Kanaano krašto; jie dabar yra Gošeno žemėje“. 2 Tada jis pristatė faraonui penketą iš savo brolių, kuriuos jis buvo parinkęs iš jų visų. 3 Faraonas jo brolių klausė: „Koks jūsų užsiėmimas?“ – „Tavo tarnai yra aviganiai, tokie pat, kaip buvo ir mūsų protėviai,“ – jie atsakė. – 4 „Mes atėjome, – jie kalbėjo faraonui, – apsigyventi laikinai kaip ateiviai, nes tavo tarnų kaimenėms dėl didelio bado Kanaano krašte nebėra ganyklų. Prašome tad leisti savo tarnams įsikurti Gošeno žemėje“. 5 Tada faraonas tarė Juozapui: „Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave. 6 Egipto kraštas tavo žinioje, apgyvendink savo tėvą ir brolius geriausioje krašto srityje. Tegyvena jie Gošeno žemėje! O jeigu tu žinai tarp jų sumanių vyrų, paskirk juos vadovauti mano paties kaimenių priežiūrai“. 7 Juozapas atvedė savo tėvą Jokūbą ir pristatė jį faraonui. Jokūbas faraoną palaimino. 8 Faraonas Jokūbą paklausė: „Kiek metų turi tavo gyvenimas?“ 9 Jokūbas atsakė faraonui: „Žemėje mano gyvenimas ateiviu turi šimtą trisdešimt metų.[i1] Nedaug skaičiumi, bet nelaimingi buvo tie mano gyvenimo metai; jie neprilygsta mano protėvių gyvenimo žemėje ateiviais metų trukmei“. 10 Tada Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo. 11 Juozapas, kaip buvo įsakęs faraonas, apgyvendino savo tėvą ir brolius, duodamas jiems žemės geriausioje Egipto krašto dalyje – Raamseso srityje.[i2] 12 Jis aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir tėvo šeimyną – visus iki pačių mažylių. Siaučia badas 13 Tačiau nė viename krašte nebuvo maisto, nes badas buvo labai didelis. Tiek Egipto kraštas, tiek Kanaano kraštas kentėjo nuo bado. 14 Juozapas už parduodamus grūdus išrinko visus pinigus, kurie tik buvo Egipto krašte ir Kanaano krašte. Pinigus Juozapas perdavė į faraono rūmus. 15 Kai Egipto krašto ir Kanaano krašto pinigai išsibaigė, visi egiptiečiai ėjo pas Juozapą, prašydami: „Duok mums duonos, kad nemirtume tavo akyse, nes išsibaigė mūsų pinigai!“ 16 Juozapas atsakė: „Atveskite savo galvijus, ir aš jums parduosiu už galvijus, jeigu išsibaigė jūsų pinigai“. 17 Jie varė Juozapui savo galvijus, o jis davė jiems maisto už arklius, avių bei galvijų kaimenes ir asilus. Tais metais jis aprūpino juos maistu už visus jų gyvulius. 18 Praslinkus tiems metams, jie atėjo pas jį kitais metais ir sakė: „Negalime nuslėpti nuo savo viešpaties, kad mūsų pinigai išsibaigė ir gyvulių kaimenės priklauso mūsų viešpačiui. Neliko nieko kito mūsų viešpaties žinioje, išskyrus mūsų kūną ir mūsų laukus. 19 Kam gi turėtume mirti tavo akyse ne tik mes patys, bet ir mūsų žemė? Paimk mus ir mūsų žemę už duoną. Mes drauge su savo žeme būsime faraono vergai. Tik duok mums sėklos, kad išliktume gyvi ir nemirtume ir kad žemė nepavirstų tyrais“. 20 Juozapas supirko faraonui visą Egipto žemę. Visi egiptiečiai pardavė savo laukus, nes badas juos labai prispaudė. Taip visas kraštas tapo faraono nuosavybe. 21 O pačius žmones Juozapas pavertė vergais nuo vieno Egipto galo iki kito. 22 Vien tik kunigų žemių jis nesupirko, nes kunigams buvo faraono skirtas davinys, ir jie gyveno iš jiems faraono duodamo davinio. Todėl jie savo žemės ir nepardavė. 23 Juozapas pasakė žmonėms: „Kadangi šiandien nupirkau jus ir jūsų žemes faraonui, štai čia jums sėklos laukams apsėti. 24 Atėjus pjūties metui, turėsite duoti faraonui penktadalį derliaus, pasilikdami sau keturias dalis sėklai laukams, maistui sau patiems, savo namiškiams ir savo mažyliams maitinti“. 25 Jie atsakė: „Tu išgelbėjai mūsų gyvastį! Tebūna mums leista rasti malonę savo viešpaties akyse, mes būsime faraono vergai“. 26 Taigi Juozapas padarė tai Egipto žemės įstatymu, iki nūdien tebegaliojančiu, kad penktadalis turi priklausyti faraonui. Vien tik kunigų žemės netapo faraono nuosavybe. Jokūbas palaimina Efraimą ir Manasą 27 Jokūbas apsigyveno Egipto žemėje, Gošeno srityje. Ten jie įsigijo nuosavybės, buvo vaisingi ir labai dauginosi. 28 Egipto žemėje Jokūbas išgyveno septyniolika metų. Taigi Jokūbo dienos, jo gyvenimo trukmė, buvo šimtas keturiasdešimt metų. 29 Artėjant Izraelio mirčiai, jis pasišaukė savo sūnų Juozapą ir tarė jam: „Jei randu malonę tavo akyse, padėk ranką po mano šlaunimi ir pažadėk, kad parodysi man ištikimą meilę. Prašau nelaidoti manęs Egipte. 30 Kai aš atsigulsiu su savo protėviais, išnešk mane iš Egipto ir palaidok jų kape“. Jis atsakė: „Padarysiu, kaip tu sakai“. – 31 „Prisiek man!“ – reikalavo tėvas. Ir Juozapas jam prisiekė. Tada Izraelis palenkė galvą į lovos galvūgalį.[i3] |
