¹ Netrukus Juozapui buvo pranešta: „Tavo tėvas silpnėja!“ Jis pasiėmė su savimi abu savo sūnus – Manasą ir Efraimą. ² Kai Jokūbui buvo pasakyta: „Štai tavo sūnus Juozapas atėjo pas tave“ , – jis, sukaupęs jėgas, atsisėdo lovoje. ³ „Dievas Visagalis, – tarė Jokūbas Juozapui, – pasirodė man prie Luzo,^[i1] Kanaano krašte, mane palaimino ⁴ ir man pasakė: 'Aš padarysiu tave vaisingą, – padauginsiu tave ir padarysiu iš tavęs tautų bendriją, o šį kraštą duosiu tavo palikuonims po tavęs kaip amžiną nuosavybę'. ⁵ Todėl abu tavo sūnūs, gimę tau Egipto žemėje, prieš man atsikeliant pas tave į Egiptą, yra mano: Efraimas ir Manasas bus lygiai mano, kaip yra mano Reubenas ir Simeonas. ⁶ Bet palikuonys, gimusieji tau po jų, bus tavo, o dėl paveldo jie bus žinomi jų dviejų brolių vardais. ^7 [i2]Aš tai darau dėl to, kad, man grįžtant iš Padano, mano skausmui, tavo motina Rachelė mirė Kanaano krašte kelionės metu visai netoli Efratos. Aš ją ir palaidojau ten prie kelio į Efratą, tai yra į Betliejų“.

⁸ Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, paklausė: „O kas jie?“ – ⁹ „Jie yra mano sūnūs, kuriuos man čia davė Dievas“ , – atsakė Juozapas savo tėvui. O šis tarė: „Prašyčiau privesti juos prie manęs, kad galėčiau juos palaiminti“. ¹⁰ Izraelio akys buvo aptemusios nuo senatvės, ir jis negalėjo matyti. {Juozapas} tat privedė juos arčiau prie jo; jis juos pabučiavo ir apkabino. ¹¹ Izraelis Juozapui tarė: „Niekad nesitikėjau vėl pamatyti tavo veido, ogi dabar Dievas man ir tavo vaikus parodė!“ ¹² Tuomet Juozapas nukėlė juos nuo savo tėvo kelių ir nusilenkė veidu iki žemės. ¹³ Juozapas paėmė juodu abu – Efraimą dešine ranka Izraelio kairėje ir Manasą kaire ranka Izraelio dešinėje – ir privedė juos arčiau prie jo. ¹⁴ Bet Izraelis ištiesė savo dešinę ranką ir uždėjo ją ant galvos Efraimui, kuris buvo jaunesnis, o savo kairę ranką ant galvos Manasui, sukryžiuodamas savo rankas, nors Manasas ir buvo pirmagimis. ¹⁵ Jis palaimino Juozapą, tardamas:

„Dievas, kurio keliais ėjo

mano protėviai Abraomas ir Izaokas,

Dievas, kuris buvo

mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos –

¹⁶ angelas, kuris išgelbėjo mane

iš visų pavojų –

telaimina šiuos jaunuolius!

Tebūna juose mano vardas įamžintas

ir vardas mano protėvių Abraomo ir Izaoko!

Teišauga jie į didelę daugybę žemėje!“

¹⁷ Pamatęs, kad jo tėvas uždėjo savo dešinę ranką Efraimui ant galvos, Juozapas pamanė, jog tai neteisinga. Jis tat paėmė savo tėvo ranką perkelti ją nuo Efraimo ant Manaso galvos. ¹⁸ Savo tėvui Juozapas sakė: „Ne taip, mano tėve! Kadangi šis yra pirmagimis, uždėk savo dešinę ranką jam ant galvos“. ¹⁹ Tačiau tėvas nesutiko. „Aš žinau, mano sūnau, aš žinau, – jis tarė, – jis taip pat taps tauta, jis taip pat bus didis. Betgi jo jaunasis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps tautų daugybe“. ²⁰ Ir jis palaimino juos, sakydamas:

„Per tave Izraelio {tauta} laiminsis, tardama:

'Tepadaro tave Dievas

kaip Efraimą ir kaip Manasą!'“

Taip jis padarė Efraimą viršesnį už Manasą.

²¹ Paskui Izraelis tarė Juozapui: „Štai aš mirštu, bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į jūsų protėvių kraštą. ^22 [i3]O dabar aš duodu tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, – dalį, kurią gražins iš amoriečių rankos savo kalaviju ir lanku“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>