¹ Juozapas nebegalėjo ilgiau susivaldyti prieš visus savo patarnautojus. Jis sušuko: „Išeikite iš čia visi!“ Taigi kai Juozapas leidosi broliams atpažinti, su juo nebuvo nė vieno kito. ² Bet jis taip garsiai verkė, kad egiptiečiai galėjo girdėti, ir tokiu būdu žinia pasiekė faraono rūmus. ³ „Aš esu Juozapas! – tarė savo broliams Juozapas. – Ar dar gyvas mano tėvas?“ Bet jo broliai negalėjo jam atsakyti, taip jie buvo apstulbinti jo akivaizdoje.

⁴ Tuomet Juozapas tarė savo broliams: „Prašom prieiti arčiau prie manęs“. Jie priėjo arčiau. „Aš esu jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą, – tęsė Juozapas. – ⁵ O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties. ⁶ Jau dveji metai, kai badas kilo krašte. Betgi dar penkerius metus nebus nei ariama, nei nuimamas derlius. ⁷ Dievas mane pasiuntė pirm jūsų laiduoti jums likučio žemėje ir išgelbėti jūsų gyvybės nepaprastu išvadavimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas, – jis padarė mane faraono^[i1] tėvu, visų jo namų viešpačiu ir viso Egipto krašto valdovu. ^9 [i2]Skubinkitės tad, kilkite pas mano tėvą ir jam sakykite: 'Taip kalbėjo tavo sūnus Juozapas: Dievas padarė mane viso Egipto viešpačiu. Atsikelk pas mane nedelsdamas. ¹⁰ Įsikursi Gošeno šalyje^[i3] ir būsi arti manęs – ir tu, ir tavo vaikai bei tavo vaikaičiai, ir tavo kaimenės bei bandos, ir visa, ką tik tu turi. ¹¹ Ten aš tavimi pasirūpinsiu, – nes dar ateina penkeri bado metai, – idant tau, tavo šeimynai ir visam, ką tu turi, nereikėtų kęsti skurdo'. ¹² Taigi jūsų akys ir mano brolio Benjamino akys mato, kad iš tikrųjų mano paties burna jums kalba. ¹³ Turite papasakoti mano tėvui apie mano aukštą vietą Egipte ir apie visa, ką pamatėte. Bet skubinkitės ir atveskite čia mano tėvą“. ¹⁴ Tai pasakęs, jis apkabino savo brolį Benjaminą ir verkė. O Benjaminas verkė ant jo peties. ¹⁵ Jis išbučiavo visus savo brolius, kiekvieną apkabindamas su ašaromis. Tik tada galėjo su juo broliai kalbėtis.

¹⁶ Faraono rūmus pasiekė žinia: „Juozapo broliai atėjo!“ Faraonas ir jo dvariškiai džiaugėsi. ¹⁷ „Sakyk savo broliams, – tarė faraonas Juozapui: 'Taip darykite: apsikraukite savo gyvulius ir nedelsdami eikite į Kanaano kraštą. ¹⁸ Paimkite savo tėvą ir savo šeimynas ir ateikite čia. Aš paskirsiu jums Egipto krašte geriausią žemę, kur galėsite turtingai gyventi'. ¹⁹ Be to, tau liepta pasakyti: 'Taip darykite: pasiimkite iš Egipto krašto vežimų savo vaikams ir žmonoms ir grįždami atvežkite savo tėvą. ²⁰ Savo daiktų nesigailėkite, nes kas geriausia visame Egipto krašte bus jūsų'“.

²¹ Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip faraonas buvo įsakęs, ir aprūpino maistu kelionei. ²² Kiekvienam jų davė po naujus drabužius, bet Benjaminui jis davė tris šimtus sidabrinių ir penketą drabužių. ²³ Be to, savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, apkrautų geriausiais Egipto dirbiniais, ir dešimt asilių, apkrautų grūdais, duona ir maistu savo tėvo kelionei. ²⁴ Tada jis išleido savo brolius. Jiems iškeliaujant, jis priminė: „Nesibarkite pakeliui!“

²⁵ Jie pakilo iš Egipto ir parvyko pas savo tėvą Jokūbą Kanaano krašte. ²⁶ Kai jie pasakė jam: „Juozapas tebėra gyvas! Taip, jis yra net viso Egipto valdytojas!“ – nutirpo jo širdis. Jis negalėjo jais patikėti. ²⁷ Bet kai atpasakojo jam visa, ką Juozapas jiems buvo pasakęs, ir pamatė Juozapo atsiųstus vežimus jam atvežti, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. ²⁸ „Gana! – sakė Izraelis, – mano sūnus Juozapas tebėra gyvas. Aš turiu keliauti ir prieš mirtį jį dar pamatyti“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>