¹ Tada Juozapas įsakė savo namų užvaizdui: „Pripilk šių vyrų maišus maisto, kiek jie gali panešti, ir įdėk kiekvieno vyro pinigus maišo paviršiuje. ² Padėk mano taurę, tą sidabrinę taurę, jauniausiojo vyro maišo paviršiuje kartu su jo pinigais už grūdus“. Jis padarė, ką Juozapas jam buvo įsakęs. ³ Vos rytui prašvitus, vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę. ⁴ Jie buvo ką tik pajudėję iš miesto ir truputį paėję, kai Juozapas tarė savo užvaizdui: „Tuojau pat vykis tuos vyrus! Kai pasivysi, paklausk jų: 'Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera? Kodėl pavogėte mano sidabrinę taurę? ⁵ Argi ne iš jos mano viešpats geria ir argi ne ją jis paprastai naudoja būrimams?^[i1] Taip darydami, jūs nedorai pasielgėte'“.

⁶ Juos pasivijęs, užvaizdas pakartojo jiems tuos pačius žodžius. ⁷ Jie jam atsakė: „Kaip gali mūsų viešpats sakyti tokius dalykus? Tavo tarnai taip jokiu būdu nepasielgtų! ⁸ Štai net pinigus, kuriuos atradome savo maišų paviršiuje, mes atgal atnešėme iš Kanaano krašto! Kam gi mes vogtume sidabrą ar auksą iš tavo viešpaties namų? ⁹ Jei pas kurį iš tavo tarnų taurė būtų rasta, jis turės mirti, o mes, likusieji, tapsime mūsų viešpaties tarnais“. ¹⁰ Jis atsakė: „Nors ir turėtų taip būti, kaip sakote, betgi tik tas, pas kurį ji bus rasta, taps mano vergas, o kiti, likusieji, eisite sau nekalti“. ¹¹ Tuomet kiekvienas skubiai nukėlė savo maišą žemėn ir kiekvienas atrišo savo maišą. ¹² Jis ieškojo, pradėdamas nuo vyriausiojo ir baigdamas jauniausiuoju. Taurė buvo atrasta Benjamino maiše. ¹³ Tai matydami, jie persiplėšė savo drabužius. Kiekvienas vėl pasikrovė savo asilą, ir jie sugrįžo į miestą.

¹⁴ Judas ir jo broliai parėjo į Juozapo namus dar jam tebesant namie. Jie sukniubo prieš jį ant žemės. ¹⁵ Juozapas jiems tarė: „Ką jūs manėte taip elgdamiesi? Nejau nežinojote, kad žmogus kaip aš imasi būrimo?“ ¹⁶ O Judas atsakė: „Ką mums besakyti savo viešpačiui? Ko mes begalime maldauti? Kaip mes begalime įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atidengė savo tarnų nusikaltimą!^[i2] Štai tad mes esame mūsų viešpaties vergai – mes ir tas, pas kurį buvo rasta taurė“. ¹⁷ Bet Juozapas tarė: „To jokiu būdu nepadarysiu! Tik tas, pas kurį buvo rasta taurė, bus mano vergas. O jūs galite eiti ramybėje pas savo tėvą“.

¹⁸ Judas priėjo prie jo ir tarė: „Prašyčiau, mano viešpatie, tebūna leista tavo tarnui kreiptis į tave ir nesupyk ant savo tarno, nes esi lygus faraonui. ¹⁹ Mano viešpats^[i3] klausė savo tarnų, sakydamas: 'Ar jūs turite tėvą ar brolį?' ²⁰ O mes savo viešpačiui atsakėme: 'Turime tėvą, žilagalvį, ir jauną brolį, jo žilos senatvės vaiką. Tikrasis jo brolis mirė, jis yra likęs vienas iš savo motinos vaikų, užtat tėvas jį labai myli'. ²¹ Tuomet tu savo tarnams pasakei: 'Atveskite jį pas mane, idant savo akimis galėčiau į jį pasižiūrėti'. ²² Mes savo viešpačiui sakėme: 'Berniukas negali tėvo palikti, nes jeigu tėvą paliktų, jo tėvas numirtų'. ²³ Tada tu mums, savo tarnams, pasakei: 'Jei jauniausiasis brolis neateis su jumis, jūs nematysite daugiau mano veido'. ²⁴ Kai mes sugrįžome pas tavo tarną, mūsų tėvą, mes pasakėme jam mūsų viešpaties žodžius. ²⁵ Kai mūsų tėvas liepė: 'Eikite vėl, nupirkite mums truputį maisto', – ²⁶ mes jam atsakėme: 'Mes negalime ten eiti! Tik jeigu mūsų jauniausiasis brolis eis su mumis, mes ten leisimės. Juk mes negalėsime matyti to vyro veido, jei nebus su mumis mūsų jauniausiojo brolio'. ²⁷ Tada tavo tarnas, mano tėvas, mums pasakė: 'Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man du sūnus. ²⁸ Vienas man pradingo, ir aš sakiau: 'Deja, jis buvo žvėrių sudraskytas!' Nuo tada jo iki šiol nebemačiau. ²⁹ Jeigu jūs taip pat ir šį nuo manęs paimtumėte ir jį ištiktų nelaimė, pasiųstumėte mano žilą galvą iš širdgėlos žemyn į Šeolą'. ³⁰ Taigi jei aš grįšiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir nebus su mumis mūsų jauniausiojo, – o tėvo gyvastis yra susijusi su sūnaus gyvastimi, – ³¹ tuomet vos pamatęs, kad nėra jauniausiojo su mumis, jis numirs. Tavo tarnai pasiųstų tavo tarno, mūsų tėvo, žilą galvą su širdgėla žemyn į Šeolą. ³² Juk tavo tarnas tapo laidu savo tėvui už jauniausiąjį, sakydamas: 'Jei aš neparvedu jo atgal pas tave, būsiu kaltas savo tėvui per visą gyvenimą'. ³³ Todėl dabar prašyčiau leisti tavo tarnui pasilikti mano viešpaties vergu jauniausiojo vietoje, o jauniausiąjį leisti grįžti su broliais. ³⁴ Juk kaip aš galiu grįžti pas savo tėvą, jei jauniausiojo nėra su manimi? Aš negalėčiau pakelti, matydamas savo tėvo kančią“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>