² Ten laukuose jis pamatė šulinį. Trys avių kaimenės būriavosi prie šulinio, nes kaimenės buvo iš jo girdomos. Ant šulinio angos buvo užristas didžiulis akmuo. ³ Tik kai būdavo ten suvaromos visos kaimenės, piemenys nuritindavo akmenį nuo šulinio angos, pagirdydavo avis ir vėl užritindavo akmenį į savo vietą.

⁴ Jokūbas juos prakalbino: „Mano broliai, iš kur jūs?“ Tie atsakė: „Iš Harano“. ⁵ „O gal pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?“ – jų paklausė. „Taip, pažįstame“ , – jie atsakė. ⁶ Jis jų klausė: „Kaip jo sveikata?“ „Gera, jis sveikas, – jie atsakė, – štai jo duktė Rachelė ateina su savo avimis“. ⁷ Jis tarė: „Štai diena dar ilga, dar ne laikas ginti gyvulius namo. Pagirdykite avis ir ginkite jas ganytis“. ⁸ „Mes negalime, – jie atsakė, – kol nėra suvarytos visos kaimenės. Tik tuomet nuritiname akmenį nuo šulinio angos ir pagirdome avis“.

⁹ Jokūbui dar su jais tebesikalbant, atėjo Rachelė su savo tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė. ¹⁰ Kai tik Jokūbas pamatė Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir savo motinos brolio Labano avis, jis priėjo, nuritino akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano kaimenę. ¹¹ Tuomet Jokūbas pabučiavo Rachelę ir pravirko balsu. ¹² Jokūbas pasisakė Rachelei, kad jis yra jos tėvo giminaitis, Rebekos sūnus. O ji nubėgo ir pasakė savo tėvui.

¹³ Išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, Labanas atskubėjo jo pasitikti. Apkabinęs ir išbučiavęs, parsivedė jį į savo namus. Jokūbas papasakojo Labanui visa, kas buvo įvykę, ¹⁴ ir Labanas jam tarė: „Esi iš tikrųjų mano kūnas ir kraujas!“^[i2]

Jokūbo vedybos su Lea ir Rachele

Jokūbui prabuvus pas Labaną vieną mėnesį,

Jokūbo vaikai

³¹ VIEŠPATS, pamatęs, kad Lea yra nemylima, padarė ją vaisingą, o Rachelė tuo tarpu liko nevaisinga. ³² Lea tapo nėščia ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Reubenu.^[i7] Mat ji sakė: „Tai reiškia: 'Dievas pažvelgė į mano kančią. Dabar mano vyras tikrai mane mylės'“. ³³ Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „VIEŠPATS išgirdo, kad aš esu nemylima, todėl jis man davė ir šį sūnų“. Užtat ji pavadino jį Simeono^[i8] vardu. ³⁴ Vėl ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, sakydama: „O nūn, šį kartą, mano vyras prisiriš prieš manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus“. Todėl jis buvo pavadintas Leviu.^{[i9] 35} Dar kartą ji pastojo ir pagimdė sūnų, sakydama: „Šį kartą aš pagarbinsiu VIEŠPATĮ“. Todėl ji pavadino jį Judo^[i10] vardu. Tuomet ji nustojo gimdžiusi.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>