BIBLIJA.LT
ŠVENTASIS RAŠTAS LIETUVIŠKAI
www.lcn.lt
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje

  2017 11 25 Šeštad.
apie projektą apie svetainę medis
 teksto skaitymas
 išsami paieška
 

BIBLIJOS SKAITYMAS

RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998)

Pradžios knygaSkyrius: 28

 Pradžios knyga
  
Pr 28

1 Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! 2 Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų. 3 Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija. 4 Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui“. 5 Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.

6 O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“ 7 ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan–Aramą. 8 Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui. 9 Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Bet-Elio

10 Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. 11 Pasiekęs žinomą vietą,[i1] jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. 12 Jis sapnavo: žiūri, laiptai[i2] stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. 13 Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. 14 Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. 15 Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.

16 Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ 17 Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši[i3] vieta! Tai[i4] ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“.

18 Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą[i5] ir užpylė ant jo viršaus aliejaus. 19 O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu,[i6] nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas. 20 Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, 21 idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas, 22 ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“.

  
Išnašos:
1Pr 28,11: ... žinomą vietą: pažodžiui tą vietą, t. y. užuomina į šventą vietą. Šiame tekste turima omenyje Bet-Elis (žr. 19-ąją eilutę) – šventovė jau nuo Abraomo laikų (žr. Pr 12,8).
2Pr 28,12: ... laiptai: hebrajiškai sullam, t. y. pylimas, arba rampa. Įprasta šį žodį versti netiksliai žodžiu kopėčios. Jokūbo sapno vaizdiniai turi ryšį su Mesopotamijos ziguratu – šventyklos bokštu su jo viršūne danguje (žr. Pr 11,4) ir laiptais, vedančiais į mažą šventovėlę jo viršūnėje.
3Pr 28,17: ... ši {vieta}: akmuo, kurį Jokūbas buvo pasidėjęs po galva. Žr. 22-ąją eilutę.
4Pr 28,17: Tai ...: laiptai, kuriuos Jokūbas matė sapne.
5Pr 28,18: ... paminklą: paprotys statyti tokius šventus akmenis – paminklus Palestinoje buvo žinomas prieš izraeliečių laikotarpį. Kadangi jie turėjo ryšių su pagonių religija, ilgainiui buvo uždrausta juos statyti (žr. Kun 26,1; Įst 16,22) ir pradėta reikalauti sunaikinti pagonių šventuosius akmenis (žr. Iš 34,31; Įst 12,3 ) .
6Pr 28,19: Bet-El{is}: Dievo namai. Daroma užuomina į Dievo buveinę 17-oje eilutėje.
  
Bibliografiniai duomenys:

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>

Pradžios knygaSkyrius: 28