¹ Izaokas tada pasišaukė Jokūbą, palaimino ir įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų! ² Keliauk tuojau pat į Padan-Aramą, į Betuelio, tavo motinos tėvo, namus ir ten paimk sau žmoną iš Labano, tavo motinos brolio, dukterų. ³ Telaimina tave Dievas Visagalis, tepadaro tave vaisingą ir gausų, idant taptum tautų bendrija. ⁴ Tesuteikia tau jis Abraomo palaiminimą – tau ir tavo palikuonims, idant paveldėtum kraštą, kuriame dabar gyveni kaip ateivis, – kraštą, kurį Dievas davė Abraomui“. ⁵ Izaokas išsiuntė Jokūbą, ir jis iškeliavo į Padan-Aramą pas Betuelio aramiečio sūnų Labaną, Rebekos, Jokūbo ir Esavo motinos, brolį.

⁶ O Esavas pastebėjo, kad Izaokas palaimino Jokūbą bei išsiuntė jį į Padan-Aramą gauti sau ten žmonos, kad, duodamas savo palaiminimą, įsakė: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų“ ⁷ ir kad Jokūbas, paklusdamas tėvui ir motinai, iškeliavo į Padan–Aramą. ⁸ Esavas tada pamatė, kad kanaanietės moterys labai nepatiko jo tėvui Izaokui. ⁹ Todėl Esavas nuėjo pas Išmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė sau žmona Abraomo sūnaus Išmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.

Jokūbo sapnas prie Bet-Elio

¹⁰ Jokūbas paliko Beer-Šebą ir leidosi Harano link. ¹¹ Pasiekęs žinomą vietą,^[i1] jis apsistojo nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs iš tos vietos akmenį, pasidėjo jį po galva ir toje vietoje atsigulė miegoti. ¹² Jis sapnavo: žiūri, laiptai^[i2] stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn. ¹³ Žiūri, VIEŠPATS stovi prie jo ir sako: „Aš esu VIEŠPATS, Dievas tavo senelio Abraomo ir Dievas Izaoko. Žemę, ant kurios guli, duosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ Tavo palikuonys bus tokie gausūs kaip žemės dulkės, tu išsiplėsi į vakarus ir rytus, į šiaurę ir pietus. Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą. ¹⁵ Būk tikras, aš esu su tavimi! Globosiu tave, kur tik eitum, ir sugrąžinsiu tave į šią žemę. Niekad tavęs nepaliksiu, kol neįvykdysiu, ką tau pažadėjau“.

¹⁶ Jokūbas pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ ¹⁷ Drebulio krečiamas jis sakė: „Kokia baugi ši^[i3] vieta! Tai^[i4] ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“.

¹⁸ Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs po galva, pastatė jį kaip paminklą^[i5] ir užpylė ant jo viršaus aliejaus. ¹⁹ O tą vietą jis pavadino Bet-Eliu,^[i6] nors ankstesnis to miesto vardas ir yra Luzas. ²⁰ Tuomet Jokūbas padarė įžadą, sakydamas: „Jei Dievas pasiliks su manimi, saugodamas mane kelionėje, kurią pradedu, ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, ²¹ idant sugrįžčiau ramybėje vėl į tėvo namus, tuomet VIEŠPATS bus mano Dievas, ²² ir šis akmuo, kurį pastačiau kaip paminklą, bus Dievo namai. O iš viso, ką tu man duodi, tikrai atseikėsiu tau dešimtinę“.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>