| Pr 30 | 1 Rachelė, matydama, kad nepagimdė Jokūbui vaikų, pavydėjo savo seseriai ir sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!“ 2 Įpykęs Jokūbas jai atkirto: „Argi aš galiu būti Dievas, kuris nedavė tau įsčių vaisiaus?“ 3 O ji atsakė: „Štai turiu tarnaitę Bilhą. Sueik su ja, idant ji pagimdytų ant mano kelių[i1] ir aš per ją turėčiau vaikų!“ 4 Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą kaip žmoną,[i2] ir Jokūbas suėjo su ja. 5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų. 6 O Rachelė sakė: „Dievas mane apgynė, iš tikrųjų išgirdo mano balsą ir davė man sūnų“. Todėl ji pavadino jį Danu.[i3] 7 Bilha, Rachelės tarnaitė, vėl pradėjo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Tuomet Rachelė ištarė: „Ėjau grumtis su savo seserimi lemtingose varžybose ir nugalėjau!“ Užtat ji pavadino jį Naftaliu.[i4] 9 Lea, pamačiusi, kad ji nebegali gimdyti, paėmė savo tarnaitę Zilpą ir davė ją Jokūbui kaip žmoną. 10 Tuomet Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. 11 Lea sakė: „Kokia sėkmė!“ – ir pavadino jį Gadu.[i5] 12 Leos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 13 Lea pasakė: „Kokia aš laiminga! Juk visos moterys vadins mane laiminga!“ – ir pavadino jį Ašeru.[i6] 14 Vieną dieną kviečiapjūtės metu Reubenas, būdamas laukuose, aptiko mandragorų[i7] ir parnešė juos namo savo motinai Leai. Rachelė tarė Leai: „Prašyčiau man duoti truputį tavo sūnaus mandragorų“. 15 Lea jai atšovė: „Nejau negana tau, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragorus?“ Rachelė atsakė: „Teguli jis šią naktį su tavimi už tavo sūnaus mandragorus“. 16 Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lea išėjo jo pasitikti ir jam paskelbė: „Tu turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragorus“. Jis tat gulėjo tą naktį su ja. 17 Dievas išklausė Leos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų. 18 O Lea sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad daviau savo vyrui tarnaitę“ , – todėl ir pavadino jį Issacharu.[i8] 19 Kai Lea vėl tapo nėščia ir pagimdė Jokūbui šeštą sūnų, 20 ji sakė: „Dievas man davė rinktinę dovaną. Šį kartą mano vyras atneš man dovanų, nes jam pagimdžiau šešis sūnus“. Ir pavadino jį Zebulunu.[i9] 21 Paskui ji pagimdė dukterį ir pavadino ją Dina. 22 Nūn Dievas atsiminė Rachelę, išklausė jos ir atvėrė jos įsčias. 23 Ji tapo nėščia ir pagimdė sūnų, tardama: „Dievas nuėmė nuo manęs gėdą!“ 24 Ir ji pavadino jį Juozapu,[i10] sakydama: „Teprideda man Dievas dar kitą sūnų!“ Jokūbo susitarimas su Labanu 25 Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Išleisk mane eiti namo, grįžti į savo kraštą. 26 Atiduok man mano žmonas bei vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man išvykti. Juk žinai, kiek savo darbu tau pasitarnavau“. 27 Labanas betgi jam tarė: „O, kad aš rasčiau malonės tavo akyse! Per būrimą sužinojau, kad VIEŠPATS laimino mane dėl tavęs. 28 Todėl, – jis tęsė, – nustatyk kokią tik nori algą iš manęs, aš mokėsiu“. 29 O Jokūbas jam atsakė: „Tu pats žinai, kaip aš tau tarnavau ir kaip ėjosi tavo gyvuliams mano globoje. 30 Juk tas truputis, kurį prieš man ateinant turėjai, apsčiai padaugėjo, nes VIEŠPATS laimino tave per viską, ką tik aš dariau. O dabar kada aš begalėsiu aprūpinti ir savo paties namus?“ 31 {Labanas} klausė: „Ką gi turiu tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Nieko man nemokėk! Jei man padarysi štai ką, aš vėl ganysiu ir rūpinsiuosi tavo kaimene. 32 Apeik šiandien visą savo kaimenę, atskirk iš jos visas taškuotas bei margas avis, visus tamsios spalvos ėriukus[i11] ir margas bei taškuotas ožkas. Tokia bus mano alga. 33 O vėliau, kai ateisi pats patikrinti mano algos, tepaliudija tau mano sąžiningumas už mane: jeigu tarp mano ožkų bus nemargų bei netaškuotų, ar avių, kurios ne juodos, tebūna jos laikomos vogtomis“. 34 „Puiku, – atsakė Labanas, – tebūna, kaip sakai“. 35 [i12]Tą pačią dieną tad Labanas atskyrė ožius, kurie buvo dryžuoti bei taškuoti, ir visas ožkas, kurios buvo taškuotos bei margos – turinčios baltus lopus, ir visas juodas avis ir padavė į savo sūnų rankas. 36 Tada jis nustatė, kad tarp jo ir Jobūbo būtų trijų dienų kelionės atstumas; o Jokūbas tuo tarpu toliau ganė likusią Labano kaimenę. 37 Tuomet Jokūbas pasirinko šviežių tuopos, migdolo bei platano lazdų ir išdrožė ant jų baltus dryžius, nulupdamas žievę iki pat lazdų baltumo. 38 Ir nuluptas lazdas išdėliojo priešais kaimenes loviuose – vandens girdyklose, iš kurių kaimenės ateidavo atsigerti. Kadangi gyvuliai kergdavosi, kai ateidavo atsigerti, 39 [i13]tai ožkos ir kergėsi priešais lazdas, ir vedė dryžuotus, margus bei taškuotus jauniklius. 40 O avis Jokūbas atskyrė, kaimenės snukius nukreipė link dryžuotųjų ir visiškai juodų gyvulių Labano kaimenėje. Tokiu būdu jis auginosi sau kaimenes ir jų nemaišė su Labano kaimenėmis. 41 Be to, kai kergdavosi stipresnieji kaimenės gyvuliai, Jokūbas padėdavo lazdas į lovius prieš gyvulių akis, idant jas matydami kergtųsi, 42 bet silpnesniesiems gyvuliams jis ten lazdų nepadėdavo. Tokiu būdu silpnieji teko Labanui, o stiprieji Jokūbui. 43 Taigi žmogus turtėjo be galo ir įsigijo ne tik daug kaimenių, bet ir tarnų bei tarnaičių, kupranugarių ir asilų. |
