| Pr 27 | Izaokas palaimina Jokūbą 1 [i1]Kai Izaokas buvo senas ir jo akys buvo taip aptemusios, kad nebegalėjo matyti, jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų ir jam tarė: „Mano sūnau!“ O šis atsiliepė: „Aš čia“. 2 Jam tarė: „Matai, kad jau pasenau. Nežinau savo mirties dienos. 3 Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. 4 Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“.[i2] 5 O Rebeka klausėsi, kai Izaokas kalbėjosi su sūnumi Esavu. Jam išėjus į laukus medžioti ir parnešti žvėrienos, 6 Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: „Ką tik nugirdau tavo tėvą sakant tavo broliui Esavui: 7 'Parnešk žvėrienos ir paruošk man gardų valgį pavalgyti, idant tave prieš mirdamas palaiminčiau VIEŠPATIES akivaizdoje'. 8 O dabar, mano sūnau, paklausyk mano žodžio ir daryk, ką tau liepiu. 9 Nueik tu prie kaimenės ir parnešk man iš ten du geriausius ožiukus, o aš iš jų paruošiu tavo tėvui valgį, kaip jis mėgsta. 10 Tu nuneši jį savo tėvui pavalgyti, idant palaimintų tave prieš mirdamas“. 11 „Betgi mano brolis Esavas yra gauruotas vyras, – atsakė Jokūbas savo motinai Rebekai, – o aš juk plikas! 12 Jei mane tėvas apčiupinės, aš būsiu jo akyse sukčius ir užsitrauksiu ant savęs prakeikimą, o ne palaiminimą!“ 13 O motina jam tarė: „Tekrinta ant manęs tavo prakeikimas, mano sūnau. Tik paklausyk mano žodžio, eik ir juos man parnešk“. 14 Taigi jis nuėjo, paėmė ir parnešė juos savo motinai, o jo motina paruošė gardų valgį, kaip jo tėvas mėgo. 15 Tuomet Rebeka paėmė geriausius savo vyresniojo sūnaus Esavo drabužius, paliktus namie, ir apvilko jais savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą. 16 Be to, jo rankas ir pliką kaklo dalį apdengė ožiukų kailiais. 17 Tada padavė savo sūnui Jokūbui į rankas gardųjį valgį ir duoną, kurią buvo iškepusi. 18 Jis įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ – „Aš čia, – šis atsiliepė. – Kas tu esi, mano sūnau?“ 19 Jokūbas tėvui atsakė: „Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip buvai man liepęs. O dabar prašyčiau sėstis ir pavalgyti mano žvėrienos, idant man suteiktum savo sielos palaiminimą“. 20 Bet Jokūbas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?“ O jis atsakė: „VIEŠPATS, tavo Dievas, suteikė man laimę“. 21 Tuomet Izaokas tarė Jokūbui: „Eikš arčiau, kad galėčiau tave apčiupinėti ir žinoti, ar iš tikrųjų tu esi mano sūnus Esavas, ar ne“. 22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo Izaoko, kuris jį apčiupinėjo ir tarė: „Balsas yra kaip Jokūbo, bet rankos kaip Esavo“. 23 Taigi jo neatpažino, nes jo rankos buvo gauruotos, lygiai kaip ir jo brolio Esavo. Todėl jį ir palaimino. 24 Jis paklausė: „Ar tu iš tikrųjų esi mano sūnus Esavas?“ Ir kai Jokūbas atsakė: „Aš esu“ , – 25 jis tarė: „Paduok man valgį, idant pavalgyčiau savo sūnaus žvėrienos ir tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“. Jis padavė jam valgį, ir jis suvalgė, padavė jam vyną, ir jis išgėrė. 26 Tuomet jo tėvas Izaokas jam tarė: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane“. 27 Kai Jokūbas priėjo arčiau ir jį pabučiavo, jis užuodė jo drabužių kvapą ir jį laimino, tardamas: „Ai, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino. 28 Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. 29 Tetarnauja tau tautos ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, – tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“ 30 Vos tik Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo pabaigęs laiminti Jokūbą, – parėjo iš medžioklės jo brolis Esavas. 31 Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė savo tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, – tarė savo tėvui, – ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant suteiktum man savo sielos palaiminimą“. 32 Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ „Tavo pirmagimis sūnus Esavas“ , – jis atsakė. 33 Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Betgi kas buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė ją man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir jį palaiminau! Taip, jis bus palaimintas!“ 34 Esavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pratrūko garsiu ir karčiu kukčiojimu ir sakė savo tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ 35 Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis atėjo apgaulingai ir paėmė tavo palaiminimą“. 36 {Esavas} pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk mane jis du kartus apgavo![i3] Pirma jis atėmė mano pirmagimystę, o dabar štai pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridėjo: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ 37 Izaokas atsakė Esavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus jo brolius jo tarnais ir jį praturtinau grūdais ir vynu. Ką tat dar begaliu padaryti tau, mano sūnau?“ 38 Esavas maldavo savo tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą teturi, tėve? Palaimink mane, taip pat ir mane, tėve!“ {Izaokas nieko neatsakė}, o Esavas ėmė garsiai verkti. 39 Tuomet jo tėvas Izaokas jam atsakė: „Štai, tavo buveinė bus toli nuo žemės derliaus ir toli nuo rasos iš aukšto dangaus. 40 Iš kalavijo gyvensi ir savo broliui tarnausi. Bet kai tu sukilsi, nusimesi jo jungą nuo sprando“. 41 Esavas tat nekentė Jokūbo už palaiminimą, kurį jo tėvas buvo jam suteikęs. Esavas galvojo: „Artinasi mano tėvo gedulo dienos, tuomet aš užmušiu savo brolį Jokūbą“. 42 Betgi vyresniojo sūnaus Esavo žodžiai buvo persakyti Rebekai. Ji pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų ir jam pasakė: „Štai tavo brolis Esavas niršta, norėdamas tave nužudyti. 43 Todėl dabar, mano sūnau, paklausyk manęs. Bėk tuojau pat pas mano brolį Labaną į Haraną. 44 Pasilik pas jį kurį laiką, kol atauš tavo brolio įtūžis, 45 kol tavo brolio įniršis ant tavęs atslūgs ir jis užmirš, ką tu jam padarei. Tuomet pasiųsiu ką nors tave iš ten parvesti. Kam gi turėčiau netekti judviejų abiejų tą pačią dieną!“ Jokūbas išsiunčiamas pas Labaną 46 [i4]Tuomet Rebeka kalbėjo Izaokui: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių moterų. Jei ir Jokūbas vestų hetitę moterį, tokią kaip jos – kitą čiabuvę, kas gero man gyvenime beliktų?“ |
