¹ Abraomas buvo senas ir nugyvenęs daug metų. O VIEŠPATS Abraomą buvo laiminęs visapusiškai. ² Abraomas tarė vyriausiajam savo namų tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi^[i1], ³ ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu, ⁴ bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui“. ⁵ Tarnas jam atsakė: „O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“ ⁶ Abraomas jam tarė: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus! ⁷ VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: 'Tavo palikuonims aš duosiu šį kraštą', jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi iš ten žmoną mano sūnui. ⁸ O jei moteris nesutiktų sekti paskui tave, tuomet tu būsi laisvas nuo šios mano priesaikos, betgi mano sūnaus ten atgal nevesk!“ ⁹ Tarnas tad padėjo savo ranką po savo šeimininko Abraomo šlaunimi ir prisiekė jam.

¹⁰ Tuomet tarnas paėmė dešimt savo šeimininko kupranugarių ir, pasiėmęs su savimi iš savo šeimininko visokių rinktinių dovanų, išvyko ir atkeliavo į Nahoro^[i2] miestą Aram-Naharajimuose. ¹¹ Jis suklupdė kupranugarius už miesto prie šulinio. Diena slinko vakarop. Tuo metu paprastai moterys išeidavo semti vandens. ¹² Tuomet jis meldėsi: „VIEŠPATIE, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik sėkmę šią dieną man ir parodyk ištikimą meilę mano šeimininkui Abraomui. ¹³ Aš stoviu čia prie šulinio, o miestiečių dukros štai ateina vandens semtis. ¹⁴ Jei mergaitė, kurios paprašysiu: 'Prašyčiau palenkti savo ąsotį, duoti man atsigerti', – atsakytų: 'Gerk, aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu', – tebūna ji ta, kurią tu paskyrei savo tarnui Izaokui. Tokiu būdu aš žinosiu, kad tu parodei ištikimą meilę mano šeimininkui“.

¹⁵ Vos tik jam pabaigus tarti šiuos žodžius, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, su ąsočiu ant peties. ¹⁶ Mergina buvo labai graži, vyro nepažinta mergaitė. Ji nusileido žemyn prie šulinio, prisipildė ąsotį ir išlipo. ¹⁷ Tuomet tarnas, pribėgęs jos pasitikti, paprašė: „Prašyčiau man duoti gurkšnelį vandens iš savo ąsočio“. ¹⁸ „Gerk, mano viešpatie“ , – ji atsakė ir, skubiai nukėlusi ąsotį ant savo rankos, davė jam gerti. ¹⁹ Jam sočiai atsigėrus, ji tarė: „Pasemsiu ir tavo kupranugariams, kad ir jie atsigertų“. ²⁰ Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, ji vėl bėgo prie šulinio daugiau vandens semti, kol prisėmė visiems jo kupranugariams. ²¹ Tuo tarpu anas vyras ją stebėjo tylomis, norėdamas žinoti, ar VIEŠPATS padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne.

²² Kupranugariams atsigėrus, anas vyras paėmė auksinį žiedą nosiai, sveriantį pusę šekelio, ir dvi apyrankes jos rankoms, sveriančias dešimt auksinių šekelių. ²³ „Prašyčiau man pasakyti, – klausė jis, – kieno tu duktė? Ar yra vietos tavo tėvo namuose mums pernakvoti?“ ²⁴ Ji atsakė: „Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui“. ²⁵ Ir ji tęsė: „Mes turime apsčiai šiaudų ir pašaro namuose, taip pat ir vietos nakvynei“. ²⁶ Anas vyras žemai nusilenkė ir pagarbino VIEŠPATĮ, ²⁷ tardamas: „Tebūna pagarbintas VIEŠPATS, mano šeimininko Abraomo Dievas, kuris niekad nepagailėjo savo gerumo ir ištikimybės mano šeimininkui, nes VIEŠPATS mane atvedė tiesiai į mano šeimininko brolio namus“.

²⁸ Tuomet mergaitė nubėgo ir visa tai papasakojo savo motinos šeimynai. ²⁹ Rebeka turėjo brolį, vardu Labanas. Labanas išskubėjo pas vyrą prie šulinio, ³⁰ kai tik pamatė žiedą nosiai bei apyrankes ant sesers rankų ir išgirdo savo sesers Rebekos žodžius: „Taip tas vyras man kalbėjo“. Kai atėjo pas vyrą, rado jį tebestovintį šalia kupranugarių prie šaltinio. ³¹ „Užeik, VIEŠPATIES palaimintasis! Kodėl dar stovi lauke, kai tau prirengiau namus ir vietą kupranugariams?“ ³² Vyras tat užėjo į namus, ir nuo kupranugarių buvo nuimtos naštos. Kupranugariai buvo pašerti šiaudais ir pašaru, o jam ir vyrams, esantiems su juo, atnešta vandens kojoms nusiplauti. ³³ Bet kai jam buvo paduota valgyti, jis tarė: „Aš nieko nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką turiu pasakyti“. Labanas atsakė: „Kalbėk!“

³⁴ „Aš esu Abraomo tarnas, – jis pradėjo, – ³⁵ VIEŠPATS mano šeimininką apsčiai palaimino, ir jis tapo turtingas: davė jam avių ir galvijų, sidabro ir aukso, vergų ir vergių, kupranugarių ir asilų. ³⁶ Sara, mano šeimininko žmona, būdama senyvo amžiaus, pagimdė mano šeimininkui sūnų, kuriam jis paskyrė visa, ką turi. ³⁷ Mano šeimininkas prisaikdino mane, tardamas: 'Neimsi žmonos mano sūnui iš dukterų kanaaniečių, kurių krašte gyvenu, ³⁸ bet nuvyksi į mano tėvo namus, pas mano giminę, ir gausi žmoną mano sūnui'. ³⁹ Aš sakiau savo šeimininkui: 'O jei moteris nesutiktų sekti paskui mane?'. ⁴⁰ Betgi jis man sakė: 'VIEŠPATS, kurio keliais aš ėjau, pasiųs savo angelą su tavimi ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Tu gausi žmoną mano sūnui iš mano giminės, iš mano tėvo namų. ⁴¹ Nuo mano priesaikos būsi laisvas tik tada, kai nuvyksi pas mano giminę. Net jeigu jie ir atsisakytų, būsi laisvas nuo mano priesaikos'.

⁴² Kai atvykau šiandien prie šaltinio, meldžiausi: 'VIEŠPATIE, mano šeimininko Dieve, tebūna tavo valia padaryti mano kelionę sėkmingą! ⁴³ Aš stoviu čia prie vandens šaltinio. Tebūna ta jauna moteris, atėjusi semtis vandens, kurios aš paprašysiu: 'Prašyčiau pagirdyti mane gurkšniu vandens iš savo ąsočio', ⁴⁴ ir kuri man atsakys: 'Atsigerk tu pats, aš pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams', – tebūna ji ta moteris, kurią VIEŠPATS paskyrė mano šeimininko sūnui'.

⁴⁵ Man dar nebaigus širdyje kalbėti, išėjo Rebeka su savo ąsočiu ant peties. Ji nulipo prie šaltinio ir pasisėmė vandens. Aš jos paprašiau: 'Prašyčiau man duoti atsigerti'. ⁴⁶ Ji skubiai nukėlė savo ąsotį nuo peties ir tarė: 'Gerk! Aš pagirdysiu ir tavo kupranugarius'. Aš atsigėriau, ji pagirdė ir mano kupranugarius. ⁴⁷ Tuomet aš jos ir paklausiau: 'Kieno tu būsi duktė?' O ji atsakė: 'Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė'. Užkabinau tat jai ant nosies žiedą ir užmoviau jai ant rankų apyrankes. ⁴⁸ Žemai nusilenkiau ir pagarbinau VIEŠPATĮ, mano šeimininko Abraomo Dievą, atvedusį mane tiesiu keliu gauti mano šeimininko giminaičio dukters jo sūnui. ⁴⁹ O dabar, jeigu ketinate parodyti mano šeimininkui ištikimą gerumą, man sakykite, ir jeigu ne, man sakykite, idant galėčiau pasukti į kairę ar į dešinę“.

⁵⁰ Tuomet Labanas ir Betuelis atsakė: „Reikalas yra VIEŠPATIES nuspręstas. Mes negalime nieko tau sakyti nei prieš, nei už. ⁵¹ Štai Rebeka stovi prieš tave, paimk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip VIEŠPATS kalbėjo“.

⁵² Kai Abraomo tarnas išgirdo šiuos žodžius, jis parpuolė kniūbsčias prieš VIEŠPATĮ. ⁵³ Tada tarnas ištraukė sidabro ir aukso brangenybes bei drabužius ir juos įteikė Rebekai. Jis davė taip pat brangių dovanų jos broliui ir motinai.

⁵⁴ Tuomet jis ir jo palydovai valgė ir gėrė. Jie ten ir pernakvojo. Kai jie atsikėlė ryto metą, jis tarė: „Leiskite mane atgal pas savo šeimininką“. ⁵⁵ Bet jos brolis ir motina sakė: „Tepabūna mergaitė su mumis dar kiek, bent dešimt dienų, o paskui tegu keliauja“. ⁵⁶ „Neužlaikykite manęs, – jis prašėsi, – kadangi VIEŠPATS padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite tat man grįžti pas savo šeimininką“. ⁵⁷ Jie atsakė: „Pasišaukime mergaitę, paklauskime, ką ji sakys“. ⁵⁸ Pasišaukę Rebeką, jie klausė: „Ar nori eiti su šiuo vyru?“ Ji atsakė: „Eisiu“. ⁵⁹ Tuomet jie išleido savo seserį Rebeką kartu su žindyve, drauge su Abraomo tarnu ir jo vyrais. ⁶⁰ Laimindami Rebeką, jie sakė jai:

„Tu, mūsų sesuo,

tapk tūkstančiais miriadų!

Tepaima tavo palikuonys

savo priešų vartus“.

⁶¹ Tuomet Rebeka ir jos tarnaitės pakilo, užsėdo ant kupranugarių ir sekė paskui vyrą. Tarnas tada paėmė Rebeką ir išvyko.

⁶² O Izaokas buvo ką tik sugrįžęs iš Beer-Lahai-Roi apylinkės ir apsigyvenęs Negebe. ⁶³ Vieną dieną vakarop Izaokas vaikštinėjo^[i3] laukuose ir, pakėlęs akis, pamatė besiartinančius kupranugarius. ⁶⁴ Ir Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Skubiai nulipusi nuo kupranugario, ⁶⁵ ji klausė tarną: „Kas tas vyras, einantis mūsų link, ten lauke?“ Tarnas tarė: „Tai yra mano šeimininkas“. Tuomet ji, paėmusi šydą, apsidengė.

⁶⁶ Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką jis buvo atlikęs. ⁶⁷ Izaokas tuomet nuvedė ją į savo motinos Saros palapinę, vedė Rebeką, ir ji tapo jo žmona. Izaokas ją mylėjo ir rado paguodos po savo motinos mirties.

ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998.

© Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >>